In memoriam Kan. Vytautas Vaičiūnas 1930 – 2020

Atrodo dar ne taip seniai šventėme kun. Vytauto Vaičiūno sidabrinį kunigystės Jubiliejų, garbingą amžiaus sukaktį. Šiomis šventiškomis progomis buvo prisiminta keletas svarbių jo gyvenimo akcentų. Kai kuriuos verta paminėti ir su juo atsisveikinant.

Nelengva vaikystė anksti mirus mamai. Pokaris ne tik atnešė išbandymų, bet ir stiprino vaiką, paauglį, jaunuolį Vytautą. Kaip jis pats yra sakęs: “…Potraukį religijai jaučiau nuo vaikystės.” Tikėjimas Dievu jam buvo svarbi atrama.

Keletas metų praleistų Saleziečių gimnazijoje Vytėnuose, kol jos neuždarė ateistinę pasaulėžiūrą propagavusi valdžia, stiprino šią atramą, padėjo jauno Vytauto sieloje skleistis tikėjimui, liudijamam konkrečiais darbais.

Jau suaugus, kelerių metų gyvenimo Sibire tikrovė jį taip pat daug ko išmokė. Po šios patirties grįžęs į Lietuvą, nelengvai įsitvirtino, gyvenimui stabilizavusis, siekė aukštojo mokslo. Visur išlikdavo principingas, ginantis krikščioniškas vertybes ir tikėjimą.

Anksti pradėjo domėtis pogrindine veikla. Apie tai jis pats pasakoja: „Susipažinau su kunigu Juozu Zdebskiu, Povilu Petroniu (uoliu religinės literatūros platintoju). Turėjau motociklą su priekaba, tai su Petroniu ėmėme po Lietuvą vežioti maldaknyges, dauginti religinę literatūrą.” Vytauto Vaičiūno pastangų dėka pogrindinę spaudą pavykdavo dauginti kopijavimo technika, surinkta iš nurašytų detalių. Jam pavykdavo tiražavimo darbams gauti reikalingų medžiagų ir atnaujinti kopijavimo techniką.

Svarbus momentas jo gyvenime buvo aktyvus dalyvavimas Eucharistijos bičiulių organizuotame maldingame žygyje pėsčiomis iš Tytuvėnų į Šiluvą 1980 metais. Rugpjūčio 24 d. daug jaunimo ir suaugusių tikinčiųjų susirinko Tytuvėnų bažnyčioje ir ruošėsi žygiuoti į Šiluvą. Išžygiavus iš Tytuvėnų bažnyčios, buvo sulaikytas ir nuvestas į milicijos skyrių inžinierius V. Vaičiūnas, kuris Tytuvėnų bažnyčioje pasakė trumpą kalbą, pabrėždamas eisenos intenciją ir legalumą. Saugmo pareigūnai iš jo atėmė TSRS Konstituciją, kuria remdamasis aiškino, kad tikintieji šia atgailos procesija niekam nenusikalsta. 1981 m. vasario mėn. Vytautas Vaičiūnas įsijungė į Lietuvos Helsinkio grupę, kovojusia už žmonių teises. Tų pačių metų kovo 25 d. V. Vaičiūnas buvo suimtas ir birželio 26 d. už eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą nuteistas 2,5 metų bausme. Kelis mėnesius buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, o didžiąją bausmės dalį atliko Čeliabinsko srityje, Bakalo lageryje drauge su sunkiais nusikaltėliais, narkomanais. Kalinimo metai buvo labai sunkūs – prarado 50 kilogramų svorio ir atsidūrė ligoninėje. Šį sunkų gyvenimo momentą, V. Vaičiūnas taip prisiminė: „Kai buvo labai sunku, meldžiausi. Sakydavau, Viešpatie, jei pagysiu, eisiu į kunigus. Pagijau. Reikėjo pažadą tesėti.”

Į Lietuvą Vytautas Vaičiūnas grįžo 1983-ųjų rudenį. Buvo dar sovietmetis. Gavęs išimtinį reikalingą bažnytinės vyresnybės leidimą siekti kunigystės, pradėjo jai ruoštis pogrindyje.

1988-ųjų rugsėjo 20 d. Vytautas Vaičiūnas drauge su kun. Kazimieru Ambrasu vyskupo Julijono Steponavičiaus buvo pašventintas kunigu.

Prabėgus neilgai neopresbiterio praktikai dar pogrindyje ir pamažu prasidėjus permainoms Lietuvoje, pagaliau kun. Vytautas galėjo pradėti klebono tarnystę Dzūkijoje, Krikštonių parapijoje. Uolų, nuoširdų kunigą parapijiečiai pamėgo iš karto. Jis daug darbavosi sielovadoje, taip pat ir tvarkant bažnyčią. Kai po kurio laiko buvo galvojama jį perkelti į kitą parapiją, dauguma Krikštonių parapijiečių pasirašė, prašydami vysk. Juozą Žemaitį MIC, kleboną Vytautą Vaičiūną palikti jų parapijoje. Kurijos archyve išlikę šie parašai   liudija jo uolią tarnystę žmonėms, parapijai, Bažnyčiai.

Panašiai kun. Vytautas darbavosi ir Vištytyje, o ilgiausiai Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijoje. Čia gyvenantys žmonės gerai mena, jog jau ir sulaukęs garbingo amžiaus tėvelis, kaip jį daugelis vadindavo senatvėje, vis kažką darydavo, tvarkydavo, kurdavo nauja.

2001 m. už uolią tarnystę buvo pagerbtas vyskupijos katedros kapitulos Garbės kanauninko titulu.

Prisiminsime  garbės kanauninką kaip nelengvo, bet brandaus ir turiningo gyvenimo liudijimą palikusį kunigą. Kunigas Vytautas  pagal gebėjimus ir galimybes nuoširdžiai tarnavo ir Dievui, ir Bažnyčiai, ir Tėvynei. Tegul jo pavyzdys paskatina daugelį žmonių mylėti Dievą,  ir Tėvynę.

Nelengvas kunigo Vytauto gyvenimas suformavo jį ne tik darbščiu, pasišventusiu kunigu, bet ir tvirta asmenybe. Tai kartais pasireikšdavo ir jo charakteryje, principinguose sprendimuose, kai kada ir griežtokoje laikysenoje. Vis gi daugumoje jis buvo paprastas, geranoriškas. Ypatingai norisi pabrėžti jo ištikimybę nelengvai pasiektoje kunigiškoje tarnystėje. Jau garbingame amžiuje, išimties tvarka tapęs kunigu, jis visada brangino šią dovaną.

Amžinąjį atilsį duok, Viešpatie, savo ištikimam tarnui, kunigui Vytautui, kuris nuoširdžiai rūpinosi Tavo Bažnyčia, jam pavesta tikinčiųjų bendruomene. Būk gailestingas atleisdamas jo netobulumus, būk maloningas jam ir gyvenimo bei tikėjimo kelionėje jo palydėtiems tavo tikintiesiems.

Kanauninkas Vytautas Vaičiūnas palaidotas Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos bažnyčios šventoriuje 2020 metais, kovo 2 dieną. Laidotuvėse dalyvavo J. Em. Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupai, Jonas Kauneckas, Juozas Matulaitis, Rimantas Norvila, arti trisdešimties kitų dvasininkų, gausus būrys jo bendražygių, parapijiečių.

 

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila

Nuotrauka „XXI amžius“