„Viduriu mūsų gyvenimo turi būti Dievas…“
Teigė palaimintasis Jurgis Matulaitis, į kurio iškilmę sausio 27 d. susirinko 12 aukščiausio rango dvasiškių (J Ekscelencijos kardinolas, arkivyskupai ir vyskupai), svečiai marijonai iš Romos ir Lenkijos provincijos, didelė grupė kunigų, pašvęstojo gyvenimo seserų, piligrimai ir PJM (palaimintojo Jurgio Matulaičio) draugijos nariai iš įvairių skyrių. Lietuvos katalikai mini 100-ąsias Bažnyčios provincijos sukūrimo metines (1926 m.), kurios autoriumi buvo Palaimintasis.
Prieš Šv. Mišias katechezę bazilikoje skelbė kunigas Vitalijus Kodis, palaimintojo Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatorius. Kunigas patvirtino savo tikėjimą, nors, kaip jis sakė, tai priklauso nuo Dievo, kad Palaimintasis bus paskelbtas šventuoju. Kalbėjo apie tėvo Jurgio savybes, jo meilę ir pašvęstą gyvenimą Dievui ir Bažnyčiai. Palaimintasis mylėjo didžia ir karšta meile, norėdamas viską paaukoti Dievui ir Bažnyčiai, kad jų garbė spindėtų. Šventieji yra kankiniai, Palaimintasis gyvendamas t. p. buvo kankinys. Jis sėmėsi tikėjimo iš praėjusių amžių kankinių. Ir, kaip pavyzdį, kunigas Vitalijus pateikė smulkų Šv. Stepono gyvenimo, teismo ir nukankinimo paveikslą; pateikiantį save Jėzaus Kristaus mokiniu ir kankiniu. Kunigas ragino šeimose skaityti, aptarti, analizuoti Šv. Raštą; Dievas negyvena rankų darbo būstuose, o žmogaus širdyje, kuri yra naujoji Dievo šventykla, kur susiliečia Dievas ir žmogus, Dievas ir pasaulis. Didžioji meilės liepsna. Ar mes sugebėtume mirti dėl Kristaus? Lietuva turėjo, turi ir turės tokių šventųjų. Vienas iš jų – palaimintasis Jurgis Matulaitis, turime nebijoti ir drąsiai prašyti mums rūpimų dalykų. Yra įmanoma po šių žemės vargų pasiekti dangų. Palaimintasis jau yra ten!
Šv. Mišias celebravo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Homiliją skelbė Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras ir titulinis Sinos vyskupas Arūnas Poniškaitis. Pagrindinė mintis – palaimintojo tėvo Jurgio gyvenimu ir darbais atsiliepimas į Viešpaties kvietimą, į šaukimą būti didelės pjūties darbininku. Palaimintasis atsiliepė į Viešpaties kvietimą. O mes visi raginami pagalvoti, kaip mes atsiliepiame, ką padarome dėl Kristaus, kuris save apribojo, paaukojo dėl mūsų. Taip parodė meilę iki galo, iki mirties, Kryžiaus mirties. Sunkumai parodo, kiek mumyse yra meilės, tikros, liepsnojančios. Tokia liepsnojančia meile gyveno tėvas Jurgis; būdamas silpnos sveikatos nuveikė daug darbų, nes pasitikėjo Dievu. Palaimintasis yra mums gyvo tikėjimo pavyzdys. Artėjimas prie Dievo per maldą, nes malda ir meilė – tikrojo džiaugsmo šaltinis – keičia kiekvieno širdį. Pamąstyti ir paklausti savęs: ko Viešpats iš manęs nori dabar? Moko nešti visokį kryžių. O naujųjų laikų šventojo Šarlio de Fuko pavyzdys patvirtina mintį „kad sudegčiau dėl Tavęs ir Tavo valios vykdymo“. Evangelijos skaitinys apie 72 mokinius kalba apie Taikos ir Ramybės pasiuntinius. Jei patiriame atmetimą, proga pasitikrinti, kiek turime ramybės, Dieviškos Ramybės. Palaimintasis mus ragina turėti kantrybės, mokėti klausytis kitų kalbų, ramiai, susivaldant. Jis pats giedros ir ramybės nešėjas.
Po maldų prie Palaimintojo relikvijų tikintieji rinkosi į Marijonų gimnazijos salę, kur dalinosi džiaugsmu būti bendrystėje su Tėvu Jurgiu ir vieni su kitais. Linksma Gudelių kapelos (vadovė Ona Šovienė) muzika džiugino ir tarsi ragino sukti linksmus ratelius. Taip džiugiai palydėjome atvykusius tikinčiuosius į namus. Skirstėmės dėkodami Dievui ir Palaimintajam už buvimą kartu su mumis, o mūsų kasdienybė, nušviesta Jų šviesos, tampa skaidri, rami, prisipildžiusi nežemiškos dvasios ir meilės.
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė
Nuotraukos Aistės Gucaitienės
