Apžvelgiant Benedikto XVI pontifikatą visų pirma reikia paminėti jo pasitraukimą iš pareigų. Jis pats 2013 m. vasario 11 d. perskaitė trumpą pareiškimą lotynų kalba į konsistoriją susirinkusiems kardinolams. Jie klausėsi popiežiaus žodžių priblokšti ir suglumę. Per du tūkstančius Bažnyčios istorijos metų dar nėra buvę tokio atvejo, kad popiežius paliktų sostą dėl to, kad jaučiasi neturįs jėgų toliau nešti pontifikato naštos. Antra vertus, apie galimą atsistatydinimą jau buvo užsiminta trejetą metų anksčiau išleistoje knygoje-interviu „Pasaulio šviesa“. Į žurnalisto Peterio Seewaldo klausimą jis atsakė: „Jei popiežius suvokia, kad jau fiziškai, protiškai ir dvasiškai nepajėgia vykdyti jam suteiktų pareigų, jis turi teisę, o tam tikromis aplinkybėmis ir pareigą, atsistatydinti“. Atsistatydinimas iš tiesų yra labai svarbus istorinis precedentas, tačiau būtume nedėkingi, jei vien dėl to atsimintume Benediktą XVI.

Jaunasis Susirinkimo teologas

Gimęs 1927 m. paprastoje ir labai katalikiškoje žandaro šeimoje, Josephas Ratzingeris buvo svarbus pastarojo šimtmečio Bažnyčios veikėjas. 1951 m. įšventintas kunigu kartu su broliu Georgu, po dvejų metų tapo teologijos daktaru, o 1957 m. – habilituotu daktaru ir dogminės teologijos profesoriumi. Dėstė Freisinge, Bonoje, Miunsteryje, Tiubingene ir galiausiai Regensburge. Jis buvo paskutinis popiežius asmeniškai dalyvavęs Vatikano II Susirinkime. Josephas Ratzingeris buvo reformatorių sparnui artimo Kelno kardinolo Fringso patarėjas. Jis buvo vienas iš tų, kurie garsiai kritikavo Romos Kurijos sukurtas parengiamąsias schemas, vėliau vyskupų sprendimu atmestas. Jaunasis teologas Ratzingeris teigė, kad Susirinkimo mokymas „turėtų atsiliepti į svarbiausius klausimus ne teisdamas ir smerkdamas, bet kalbėdamas motinos kalba“. Ratzingeris džiaugėsi liturgine reforma, buvo įsitikinęs, kad ji neišvengiama, sakė, kad norint sugrįžti prie tikrosios liturgijos prigimties, reikėjo „perkopti per lotynų kalbos sieną“.

Tikėjimo saugotojas su Jonu Pauliumi II

Susirinkimo laikais būsimasis popiežius Benediktas XVI matė tikėjimo krizę, matė studentų protestus, kurie neaplenkė ir teologijos fakultetų; matė kvestionuojamas pagrindines tikėjimo tiesas ir visiškai nevaldomus eksperimentus liturgijos sferoje. Jau 1966-aisiais, tai yra netrukus po Vatikano II Susirinkimo pabaigos, jis konstatavo, kad kai kas skelbia „atpigintą“ krikščionybę.

Penkiasdešimtmetį kunigą Ratzingerį popiežius Paulius VI 1977 m. paskyrė Miuncheno arkivyskupu ir netrukus po to suteikė jam kardinolystę. Jonas Paulius II 1981 m. jį paskyrė Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu. Nuo to laiko užsimezgė artimas lenko popiežiaus ir bavaro teologo  bendradarbiavimas, trukęs iki pat Jono Pauliaus II mirties. Iki pat paskutinės akimirkos popiežius nenorėjo priimti kardinolo Ratzingerio atsistatydinimo. Pastaruoju popiežiaus ir kardinolo bendradarbiavimo laikotarpiu buvo išspręsta daug keblių dalykų: buvo sustabdyta marksistinę analizę naudojusi Išsilaisvinimo teologija, užimta aiški pozicija iškilusių naujų etikos klausimų atžvilgiu. Bene svarbiausias kūrinys buvo naujasis Katalikų Bažnyčios katekizmas, po šešerių metų darbo, paskelbtas 1992 m.

„Nuolankus Viešpaties vynuogyno darbininkas“

Mirus Jonui Pauliui II, 2005 m. konklava, kuri truko mažiau kaip 24 valandas, Josephą Ratzingerį išrinko naujuoju popiežiumi. Tuo metu jam buvo 78 metai. Visi, netgi buvę priešininkai, jį gerbė ir pripažino jo nuopelnus. Po išrinkimo pasirodęs Šv. Petro bazilikos balkone jis save pavadino „nuolankiu Viešpaties vynuogyno darbininku“. Iš tiesų, jam buvo svetimas bet koks noras pirmauti, o pradėdamas visuotinio ganytojo tarnystę jis sakė, kad neturi jokios programos, kurią norėtų įgyvendinti, o tik nori „kartu su visa Bažnyčia klausyti, ką sako Viešpats ir vykdyti jo valią“.

Aušvicas ir Regensburgas

Nors ir labai kuklaus ir uždaro būdo, Benediktas XVI neatsisakė kelionių. Antra vertus, nekeliavo tiek daug, kaip pirmtakas. Šia prasme, vienas svarbiausių momentų buvo apsilankymas Aušvice 2006 m. Popiežius vokietis tąkart pasakė: „Šioje vietoje sunku kalbėti. Lieka tyla, kuri iš tiesų yra bežodis vidinis šauksmas Dievui: kodėl gi leidai, kad visa tai atsitiktų?!“ Tais pačiais 2006 m. įvyko ir garsusis Regensburgo nesusipratimas. Lankydamasis universitete, kuriame anksčiau yra dėstęs, popiežius pasakė kalbą, kurioje pacitavo kito autoriaus žodžius apie Mahometą. Ištraukti iš konteksto žodžiai sukėlė protestus islamo pasaulyje. Nuo to laiko popiežius Benediktas  daug kartų parodė ypatingą dėmesingumą musulmonams. Jis nevengė ir kitų akistatų su rimtais sunkumais: su Bažnyčios vidiniu susiskaldymu, su labai sparčiai plintančia visuomenės sekuliarizacija. 2008 m. savo gimimo dieną jis atšventė lankydamasis pas JAV prezidentą George’ą Bushą; po kelių dienų – balandžio  20-ąją, aplankė Ground Zero, apkabino rugsėjo 11-osios aukų artimuosius.

Džiaugsmui skirta enciklika

Nors buvusį Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektą kai kas vadindavo Panzerkardinal, kaip popiežius jis nuolat kalbėjo apie džiaugsmą būti krikščionimis, o savo pirmąją encikliką skyrė Dievo meilei – Deus Caritas est. Tapimas krikščioniu, rašo jis, tai ne etikos pasirinkimas ar apsisprendimas už didžiąją idėją, bet įvykis, susitikimas su Asmeniu. Popiežius Benediktas taip pat surado laiko įgyvendinti seną sumanymą – parašyti tritomę knygą apie Jėzų iš Nazareto. Tarp jo priimtų sprendimų reikia paminėti motu proprio, kuriuo buvo panaikinti apribojimai naudoti senąjį lotyniškąjį Mišiolą ir įkūrimas ordinariato, skirto vienybės su Roma siekiančioms anglikonų bendruomenėms. 2009 m. sausio mėnesį popiežius nusprendė atšaukti ekskomuniką keturiems arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o neteisėtai konsekruotiems vyskupams, tarp jų – ir Richardui Williamsonui, neigiančiam dujų kamerų buvimą. Žydų pasaulyje kilus nepasitenkinimo bangai, popiežius parašė laišką viso pasaulio vyskupams, paaiškino savo ketinimus ir prisipažino esąs atsakingas dėl nesusipratimų.

Atsakas į skandalus

Pontifikato pabaigą paženklino kunigų pedofilijos ir Vatikeaks skandalai. Nuo popiežiaus rašomojo stalo pavogti dokumentai buvo išleisti knygoje. Benediktas XVI ryžtingai ėmėsi spręsti purvo Bažnyčios viduje problemą. Įvedė labai griežtas normas  prieš nepilnamečių seksualinį išnaudojimą. Pareikalavo, kad visi vyskupai keistų mąstyseną, sakydamas jiems, kad didžiausią pavojų Bažnyčiai kelia ne išoriniai priešai, bet nuodėmė jos viduje. Tuo pat metu jis ėmėsi ir rimtos Vatikano finansų reformos. Benedikto XVI laikais Vatikanas prisiderino prie kovos su pinigų plovimu tarptautinių normų.

Bažnyčia be pinigų ir valdžios

Matydamas Bažnyčios žmonių karjerizmą ir jų sukeltus skandalus senasis popiežius visus ragino atsiversti, atgailauti, būti nuolankiems. 2011 m. rugsėjį lankydamasis Vokietijoje jis prašė Bažnyčią saugotis supasaulėjimo: „Iš istorijos žinome, kad jei Bažnyčia liaujasi mėgdžiojusi pasaulį, tuomet jos misionieriškas liudijimas tampa aiškesnis ir paveikesnis. Nusimetusi materialinių ir politinių privilegijų naštą Bažnyčia gali geriau ir krikščioniškiau rūpintis pasaulio problemomis, būti atviresnė pasauliui…“

Andrea Tornielli

 tekstas iš vaticannews.va/lt