„Kas yra pilnas Šventosios Dvasios, kalba įvairiomis kalbomis. Tos skirtingos kalbos yra įvairūs liudijimai apie Kristų: taigi, kitiems kalbame apie nuolankumą, neturtą, kantrybę ir klusnumą tada, kai juos parodome mumyse pačiuose. Pamokslas yra veiksmingas, pats savyje iškalbingas, kai kalba darbai. Jus prašau – tesiliauja žodžiai, tekalba darbai.”  (Šv. Antanas Paduvietis)

Birželio 13-ąją, šv. Antano Paduviečio minėjimo dieną, į Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedrą 12 val. Šv. Mišių aukai susirinko parapijiečiai ir svečiai.  Šv. Antanas Paduvietis – Vilkaviškio vyskupijos globėjas. Šią jo minėjimo dieną melstasi prašant jo pagalbos ir užtarimo visai vyskupijai, kartu ir šiai parapijai, visiems joje susirinkusiems.

Šv. Mišioms vadovavęs vyskupas Rimantas Norvila, savo pamoksle pabrėžė šio šventojo gebėjimą pamokslauti ir skatinimą pasitikėti Dievu: „Šv. Antano pamokslai, sakomi paprastais žodžiais, greitai paliesdavo klausančiųjų širdis. Jis mokėjo kalbėti paprastai, bet giliai. Jo žodžiai buvo ne tik patrauklūs, bet ir kupini Evangelijos jėgos. Jis kalbėjo už Dievą ir prieš žmogiškas ydas – prieš godumą, neteisybę, nuodėmę, bet svarbu pastebėti – visada kalbėjo su meile. Šiandien, kai pasaulyje tiek daug galios demonstravimo, interesų gynimo net ginklų jėga, šv. Antanas mus moko kalbėti tiesą su meile.

Nors pats buvo gabus ir turėjo galimybę daug studijuoti, šv. Antanas visada buvo arti paprastų žmonių. Jis ne tik mokė, bet ir buvo kartu su tais, kuriems trūko vilties, atramos gyvenime. Jis matė Kristų vargstančiuose, atstumtuosiuose, taip pat ir tuose, kurie buvo prislėgti nuodėmių naštos, išgyveno dvasinį skurdą. Šiandien, kai mūsų visuomenėje daug vienišumo, atskirties, šv. Antanas kviečia mus būti šviesa tiems, kurie gyvena tamsoje. Būti druska ten, kur prarastas dvasinio gyvenimo skonis.

Norisi prisiminti vieną sielovadinį epizodą iš jo gyvenimo ir tarnystės. Vienas iš garsių pasakojimų byloja apie vyrą, kuris buvo smarkiai nusidėjęs – jis netgi nužudė savo paties motiną. Jis pasislėpė ir gyveno su sunkia kalte. Išgirdęs apie šventąjį Antaną, ryžosi pas jį ateiti išpažinties. Antanas ne tik išklausė jį, paragino atgailauti, bet ir skatino pasitikėti Dievo gailestingumu. Kaip yra užrašyta liudijimuose, tas sunkių nuodėmių slegiamas vyras, atsivertė, pakeitė gyvenimą ir tapo dideliu Dievo gailestingumo liudytoju. Šv. Antano dėka jo išskirtinis dvasinis skurdas persikeitė į dvasinį turtingumą.

Ne be priežasties Antanas vadinamas ir stebuklų šventuoju. Jo užtarimu daugybė žmonių patyrė įvairias, kartais ir netikėtas dvasines malones: buvo paguosti, pamokyti, išgydyti, rado tai, kas buvo prarasta – ne tik daiktus, bet ir tikėjimą, ramybę, viltį.”

Šv. Mišių pabaigoje buvo melstasi šv. Antano litanija. Vėliau vyskupas besimeldusiems suteikė palaiminimą šia relikvija.

Šventasis Antanai Paduvieti, melski už mus!