Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje, švenčiant Jėzaus paaukojimo iškilmę, drauge minėjome ir Pašvęstojo gyvenimo dieną. Nuo 1997 metų Bažnyčioje kasmet vasario 2-ąją dieną yra minima Pašvęstojo gyvenimo diena, skirta tiems, kurie vienokiu ar kitokiu specialiu būdu pašventė savo gyvenimus Dievui: kontempliatyviems vienuoliams ir vienuolėms, apaštalinėms kongregacijoms, pasišventusių pasauliečių institutams.

Su šviesiu džiugesiu pašvęstieji iš visos Vilkaviškio vyskupijos susibūrė maldai Marijampolėje. Drauge ir mes visi susirinkusieji dėkojome Dievui už pašvęstojo gyvenimo pašaukimo malonę.

Prieš Šv. Mišias buvo rengiama konferencija. Vienuoliams kalbėjo dr. Regina Laukaityte (Lietuvos istorijos institutas) ir Marijos vargdienių seserų kongregacijos vadovė ses. Viktorija Plečkaitytė.
Dr. Laukaitytė susirinkusiems kalbėjo apie 1926 m. visos Bažnyčios provincijos pertvarkymo eigą, reikšmę, palaimintojo arkiv. Jurgio Matulaičio indėlį į šį procesą. Sesuo Viktorija dalijosi mintimis apie palaimintąjį kaip dvasininką, vienuolį.

Susitikimo centre – Eucharistijos šventimas Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje. Liturgijai vadovavęs ir homiliją sakęs J. E. vysk. Rimantas Norvila  pabrėžė ne visada garsų ar gerai matomą, bet labai svarbų ir reikalingą pašvęstųjų darbą ir tarnystę kasdienybėje: „Mielos seserys ir broliai pašvęstieji, nežiūrint ir iškylančių iššūkių, daugelio žmonių abejingumo, jūsų gyvenimo liudijimas šiandien ypač reikalingas. Kartais gali atrodyti, kad pasauliui nelabai rūpi Dievo balsas. Bet kaip tik tuomet jūsų kantri ištikimybė, jūsų liudijimas, jūsų malda tampa labai reikalingu Dievo šviesos žibintu pasaulyje. Greičiau ar ne taip greitai jis vis vien prakalbina geros valios sielas, skatina susimąstyti ir apie dieviškus dalykus. Taigi, kasdienybėje jūs gyvenate paprastą, bet prasmingą gyvenimą: dirbate, kažkam patarnaujate, meldžiatės, užtariate žmones Dievui, adoruojate švč. Sakramentą. Jūsų gyvenimas yra ne koks nors garsus žygdarbis, o tiesiog nuolatinis, tylus, su dėkingumu Viešpačiui ištariamas „taip“. Tai kantriai ir ištikimai palaikoma dvasinė šviesa, kad jos neužgožtų kasdienybės sutemos. Todėl šiandien, atnaujindami/os savo pasiryžimą sekti Dievo duotu pašaukimu, kai rankose laikysite degančias žvakes, dėkokite Viešpačiui už nepaprastą pašaukimą – būti jo šviesa pasaulyje ir kartu savęs klauskite: ar leidžiu, kad ta šviesa mane keistų? Ar nešu ją kitiems? Juk palaimintasis Jurgis rašė: – „sudegti kaip žvakė ant altoriaus”.

Tebūna kasmet ši diena kaip proga priminti visiems tikintiesiems, kiekvienoje vyskupijos parapijoje, kad be galo svarbi ir mūsų visų malda už pašvęstuosius, ir tikras troškimas, kad Viešpats siųstų daugiau darbininkų į savo pjūtį.

Nuotr. Aistės Gucaitienės