Mielieji,
atėjus šventoms Velykoms, mus vėl pripildo džiaugsmas, kurį sunku palyginti su kažkuo kitu. Taip yra dėl to, kad svarbiausia Velykų džiaugsmo priežastis yra vienintelė ir nepakartojama. Tai mirtį nugalėjusio mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus prisikėlimas, jo pergalė prieš mirtį. Ši pergalė visai žmonijai ir kiekvienam iš mūsų yra nuostabi dovana, nes Kristaus Prisikėlimo dėka mums tapo plačiai atverta amžinojo gyvenimo perspektyva.
Šios dovanos prasmę geriausiai suvokiame ir pilniausiai išgyvename visi drauge švęsdami liturgiją. Šventųjų Velykų džiaugsmą išsinešame iš Dievo namų, juo noriai dalijamės, sveikindami namiškius, kitus artimuosius.
Šventiniame pakilime geriau išgirstame ir apaštalo Pauliaus kvietimą, nuskambantį Velykų dienos Mišiose: „Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse“ (Kol 3, 1–2). Tai kvietimas gyventi žemėje taip, kad širdimi ir protu gręžtumės dangaus link. Juk nieko vertingesnio už amžinąjį gyvenimą žmogus negali atrasti – šis siekis tebūna mums pats svarbiausias ir prasmingiausias. Gyvenkime taip, kad tikrai laimėtume, apaštalo žodžiais tariant, amžinybės vainiką.
Šiemet Kristaus Prisikėlimo šventę praturtina reikšminga sukaktis: net penkios Lietuvos vyskupijos mini ir savo gyvavimo šimtmetį. Viena jų –Vilkaviškio vyskupija. Lygiai prieš šimtą metų, 1926-aisiais, balandžio 4 dieną buvo paskelbtas visai Bažnyčiai Lietuvoje itin svarbus dokumentas – popiežiaus Pijaus XI bulė Lituanorum gente, kuria buvo pertvarkyta vietinės Bažnyčios struktūra ir įsteigta nauja Bažnytinė provincija.
Šie pasikeitimai anuomet tapo tarsi pavasariu Bažnyčiai Lietuvoje. Tai buvo ne vien vyskupijų struktūros pertvarkymas ar jų ribų pakeitimas, bet ir naujas įkvėpimas, nauja pradžia ir drauge naujas atsidavimas Dievo Apvaizdos globai. Kartu su atgimstančia Lietuvos valstybe Bažnyčia žengė į brandesnį savo gyvenimo etapą, pažymėtą nauju gyvybingumu, sąmoningumu, atsakomybe už savo misiją.
Apie šį momentą palaimintasis Jurgis Matulaitis Kauno arkikatedroje anuomet kalbėjo: „Yra tai istorinės reikšmės įvykis Lietuvai, Bažnyčiai ir tautai. Dabar Lietuvos Bažnyčia, kaipo rimtas vienetas įeina į Katalikų pasaulio šeimą ir stoja greta daugelio kitų bažnytinių provincijų į naują gyvenimą“ (1926 05 13).
Ano laikmečio kalba palaimintojo Jurgio Matulaičio išsakytas džiugus liudijimas byloja apie Bažnytinės provincijos steigimo nuotaikas, lūkesčius ir viltis, susipynusius su anuometinės Lietuvos valstybės kilimu bei stiprėjimu.
Kaip norėtųsi tokios vilties, tokio entuziazmo ir visos Bažnyčios misijos supratimo šiandieninėje Lietuvoje! Tegul mūsų švenčiama šimtmečio sukaktis paskatina susimąstyti apie Bažnyčios veikimo ir buvimo reikšmingumą mūsų krašte.
Mielieji, švenčiant mūsų vyskupijos šimtmetį, kviečiu priimti iššūkį, nors visai kitokioje Lietuvoje nei prieš šimtą metų – vėl drauge siekti atnaujinto tikėjimo gyvybingumo, sąmoningesnio Kristaus įsteigtos Bažnyčios misijos suvokimo ir priėmimo. Juk per Kristaus Bažnyčią esame gausiausiai apdovanojami išganymui siekti būtinomis malonėmis.
Vyskupija nėra tik abstrakti struktūra. Tai dalinė Bažnyčia, gyva Kristaus Bažnyčios dalis, esanti šalia mūsų ir dėl mūsų. Per ją liejasi dosnus Viešpaties teikiamų malonių lietus. Dar artimesnė yra jos dalis – sava parapija. Ją galėtume tiesiog vadinti mūsų tikėjimo namais. Parapijos bažnyčia – tai tarsi dangaus Karalystės prieangis, vieta, kur Dievas yra arčiausiai žmogaus. Gilesnis šių dalykų supratimas ir priėmimas mums atskleidžia ir naujas dvasines erdves, padeda atsiliepti į Dievo dosnumo malones.
Amžinybės perspektyvoje kiekvienam iš mūsų artimiausi Dievo namai yra nepaprastai svarbūs. Juose nuolat galime sutikti Kristų Švenčiausiajame Sakramente, išgirsti mums skirtą Dievo žodį. Šie namai mums teikia dvasinį prieglobstį – saugo mus nuo gyvenimo audrų ir negandų, kad neliktume dvasiniais benamiais.
Ir šiandien Kristaus Prisikėlimą švenčiame būtent Dievo namuose. Čia drauge su tikinčiųjų bendruomene išgyvename tai, kas mus sieja su pirmomis Velykomis – Kristaus Prisikėlimo slėpiniu. Čia galime iš naujo suprasti ir patikėti, kad Prisikėlimo šviesa yra stipresnė už mirties tamsą, kad Dievo gailestingumas ir meilė stipresni už nuodėmę.
Tegul, mielieji, šis pavasariškas jubiliejinio šimtmečio Velykų rytas atneša į mūsų sielas ir namus daug džiaugsmo ir gaivios amžinybės vilties. Testiprina mūsų tikėjimą, tepaskatina dėkingumą mūsų Atpirkėjui. Tegul šventosios Velykos atnaujina ir stiprina mūsų ryšį su pačiu mirtį nugalėjusiu ir mus atpirkusiu Jėzumi Kristumi, su jo įkurta ir nuolat jo paties palaikoma Bažnyčia.
Nuoširdžiausiai sveikinu. Šviesių ir viltingų visiems mums Kristaus Prisikėlimo švenčių!
Vilkaviškio vyskupas
Rimantas Norvila