Birželio 13 d. Vilkaviškio vyskupija minėjo 100 metų sukaktį. Šia proga yra kuo džiaugtis ir ką apmąstyti. Jubiliejus leidžia peržvelgti nueitus kelius, įvertinti nuveiktus darbus.

Rengė pertvarką

Vilkaviškio vyskupijos istorija prasidėjo tuomet, kai Lietuvos bažnytinių reikalų tvarkymas buvo patikėtas arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. Jis 1925 m. gruodžio 7 d. popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas Apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai. Svarbiausiu spręstinu klausimu arkivyskupas J. Matulaitis laikė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. Nemažiau svarbu buvo atnaujinti santykius su Apaštalų Sostu ir sudaryti konkordatą.

Iki Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo Lietuvos Katalikų Bažnyčia buvo pavaldi keliose valstybėse esančiai bažnytinei administracijai: Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos – Mogiliavo metropolijai, Seinų vyskupija – Varšuvos metropolijai, Klaipėdos krašto katalikai priklausė Varmijos vyskupijai.

Rengiant bažnytinės administracinės pertvarkos projektą buvo dirbama dviem kryptimis – klausimai derinami su vyskupais ir su Lietuvos vyriausybe. Sunkumų būta dėl Klaipėdos, Vilniaus ir Vilkaviškio vyskupijų. Iš buvusios Seinų vyskupijos dekanatų Lietuvai liko mažiau nei pusė, tad buvo netikslu vadinti vyskupiją to miesto, kuris de facto priklausė kitai valstybei, vardu.

Iš vyriausybės buvo gautas pasiūlymas vyskupiją pavadinti Sūdavijos vardu, tačiau to atsisakyta. Svarstytas ir Marijampolės vardas. Galiausiai dekanų ir kapitulos pasiūlymas vyskupiją pavadinti Vilkaviškio vardu buvo įrašytas į vyskupijų pertvarkymo projektą.

Kita svarbi užduotis apaštališkajam vizitatoriui arkivyskupui J. Matulaičiui buvo parinkti vyskupus valdytojus pertvarkomoms vyskupijoms. Vilkaviškio vyskupijos vyskupu ordinaru paskirtas buvęs Seinų ganytojas Antanas Karosas, o jo padėjėju – vyskupas koadjutorius Mečislovas Reinys. 1926 m. vasarį arkivyskupas J. Matulaitis su parengtu bažnytinės administracinės pertvarkos projektu išvyko į Romą.

Augo ir klestėjo

1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ paskelbė, jog sudaryta Lietuvos bažnytinė provincija. Ją sudarė Kauno arkivyskupija, Klaipėdos prelatūra ir Telšių vyskupija, Vilkaviškio, Panevėžio bei Kaišiadorių vyskupijos.

Ši apaštališkoji konstitucija tapo Vilkaviškio vyskupijos pradžia. Dokumente buvo rašoma, kad Vilkaviškio vyskupija su katedros bažnyčia Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo titulu Vilkaviškyje turės šiuos dekanatus: Bartninkų, Garliavos, Kalvarijos, Marijampolės, Naumiesčio, Panemunės, Prienų, Seirijų, Simno, Vilkaviškio, Šakių.

Tais pačiais metais birželio 20 d. Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ordinaras A. Karosas ir vyskupas padėjėjas-koadjutorius M. Reinys (vyskupu konsekruotas gegužės 16 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje) iškilmingai įžengė į Vilkaviškio katedrą.

Nors naujai susikūrusi vyskupija perėmė daug Seinų vyskupijos tradicijų, tačiau čia dirbantys dvasininkai, seserys vienuolės ir marijonų vienuolynas kūrė savitą, lietuviškomis tradicijomis papildytą, istoriją. Per gana trumpą 14 metų laikotarpį iki Antrojo pasaulinio karo Vilkaviškio vyskupija augo ir klestėjo: veikė daug bažnytinių organizacijų, atidaryta nauja Vilkaviškio kunigų seminarija, augo pašaukimų skaičius, vyko du Eucharistiniai kongresai, steigėsi naujos parapijos, buvo statomos bažnyčios.

Sunkmetis ir prisikėlimas

Antrasis pasaulinis karas iš esmės sustabdė daugelį besikuriančios vyskupijos procesų.

Kaip ir visa Lietuva, Vilkaviškio vyskupijos tikintieji išgyveno pirmąją sovietų okupaciją, vokiečių valdymo metus, visa griaunantį karą. Po jo sekė 45 ateizacijos, kovos prieš Katalikų Bažnyčią metai.

1949 m. Vilkaviškio vyskupija prarado savarankiškumą, tačiau net tokiomis sąlygomis joje buvo išlaikytas gyvas tikėjimas. Pačiais sunkiausiais laikais, kai atrodė, kad dvasininkai ir tikintieji yra palaužti, gimė pirmosios pasipriešinimo idėjos, 1972 m. išaugusios į aktyvią rezistenciją. Tais metais būtent Vilkaviškio vyskupijoje pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“.

1989 m. Vilkaviškio vyskupija vėl tapo visiškai savarankiška. Tais pačiais metais Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi buvo paskirtas vyskupas Juozas Žemaitis MIC. Netrukus, 1991 m., popiežiaus Jono Pauliaus II jis paskirtas Vilkaviškio vyskupijos ordinaru.

1991 m. gruodžio 19 d. popiežiui Jonui Pauliui II Lietuvos bažnytinę provinciją reorganizavus į Vilniaus ir Kauno bažnytines provincijas Vilkaviškio vyskupija buvo priskirta Kauno metropolijai. Tikinčiųjų entuziazmo palaikoma vyskupija pradėjo aktyvią veiklą: atsikūrė vienuolynai, Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarija, vėl pradėjo veikti jaunimo organizacijos, į mokyklas sugrąžintos tikybos pamokos, kunigai be jokių apribojimų galėjo vykdyti pastoracinę veiklą, pradėtos atkurti bažnyčios. Ypatingu savarankiškumą atgavusios vyskupijos simboliu tapo atstatyta Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra, kuri konsekruota 1998 m.

Tęsia darbus

2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Vilkaviškio vyskupo J. Žemaičio atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75 metų amžiaus ribos.

Vilkaviškio vyskupijos ganytoju paskirtas Rimantas Norvila. Jo ingresas į Vilkaviškio katedrą įvyko 2002 m. vasario 10 d. Tapęs ordinaru R. Norvila toliau tęsė vyskupo J. Žemaičio MIC pradėtus darbus ir ėmėsi naujų iniciatyvų. Į buvusias kunigų seminarijos patalpas persikėlė vyskupijos sielovadiniai centrai. Taip 2005 m. susikūrė Vilkaviškio vyskupijos pastoracinis centras. Jis aktyviai veikia iki šiol.

2007 m. vyskupas pertvarkė administracinį teritorinį vyskupijos suskirstymą ir įsteigė dar vieną – Prienų dekanatą. Tad dabar 6 280 km² apimanti vyskupija suskirstyta į septynis dekanatus: Aleksoto, Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Prienų, Šakių ir Vilkaviškio. Juose yra 104 parapijos.

100 metų – gražus jubiliejus, leidžiantis Vilkaviškio vyskupijai atrasti Dievo veikimą kasdienybėje ir šventėse, atpažinti savo netobulumus ir dovanas, pasikartoti dėkingumo pamoką ir eiti toliau.

Vilma Balandienė