Liepos 25 ir 26 d. Alvito parapija šventė šimtmečių tradiciją turinčius titulinius šv. Onos atlaidus.

Šiemetinė šventė ypatinga tuo, kad nutolusi COVID -19  viruso pandemija leido gausiau susirinkus paminėti naujosios bažnyčios konsekravimo vienerių metų sukaktį, o pasimeldus pasidžiaugti bendryste Šeimenos seniūnijos vasaros – Oninių šventėje „Kai kvepia duona ir žolynai“, skirta paminėti Alvito 515-ąsias įkūrimo metines.

Pagrindinės šventės dienos, sekmadienio, liturgiją ir prieš ją Rožinio maldą transliavo Marijos radijas. Liturgijai vadovavo Vilkaviškio vyskupas J. E. Rimantas Norvila, kartu meldėsi septyni vyskupijos kunigai. Skambiai giedojo didysis parapijos choras. Liturgiją sutaurino atnašų šv. Mišių metu ir jų pabaigoje Švč. Sakramento procesijos aplink naująją bažnyčią. Šv. Mišių aukoje dalyvavo garbūs svečiai: bažnyčios statybų mecenatas Arvydas Paukštys, statybomis besirūpinusių Jono, Roko, Viliaus Urbonų šeimos, Seimo narys Algirdas Butkevičius, rajono meras Algirdas Neiberka, Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas. Šv. Mišių metu, po Komunijos, giedojo, o pamaldoms pasibaigus bažnyčioje programą atliko operos solistė Judita Leitaitė su dukra smuikininke Paulina Daukšyte – Šereckiene.

Homilijoje vyskupas Rimantas Norvila akcentavo kelis svarbius šios šventės momentus: prisimenami Dievo Motinos Marijos tėvai Ona ir Joakimas, visuotinėje Bažnyčioje pirmąkart minima popiežiaus Pranciškaus paskelbtoji Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena, Alvito naujosios bažnyčios konsekravimo pirmosios metinės.

Šv. Onos atlaidai Vilkaviškio krašte žinomi ne tik Alvite, bet ir Pajevonyje, taip pat švenčiami daugelyje vietovių visoje Lietuvoje. Šios šventosios žinomumas, populiarumas  – ne atsitiktinis. Šv. Ona yra artimai susijusi su Išganymo istorija, per jos dukrą Mariją, Jėzaus motiną, ji mums iš tiesų yra labai artima. Kartu šv. Ona yra geros šeimos  Motinos pavyzdys. Juk pats Dievas numatė Mariją būti Jėzaus Motina, o josios motina Ona ir tėvas Joakimas be abejo turėjo būti Dievui mieli ir pavyzdingi tėvai, kurie  Marijai perdavė visos Senojo Testamento tradicijos brangiausius lobius, susijusius su šeimų gyvenimu. Taip pat Bažnyčia abu Marijos gimdytojus ir auklėtojus Oną ir Joakimą yra paskelbusi šventaisiais. Taigi šv. Ona per amžius Bažnyčioje yra pavyzdys ir užtarėja šeimų gyvenime.

Susibūrusius šv. Onos atlaiduose Alvite ganytojas kvietė prašyti jos, kartu ir Joakimo, stipraus užtarimo visos Lietuvos šeimoms, prisimenant, jog šeima – paties Dievo Kūrėjo planas žmogui, meilės ryšiu suburiama bendruomenė. Ji tampa pačia geriausia, palankiausia aplinka žmogui ateiti į šį gyvenimą, augti kūdikiui, vaikui, bręsti jaunam žmogui. Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos minėjimas yra kaip žinia ir pakvietimas giliau pažvelgti ir išlaikyti ryšį tarp kartų.

Gi naujosios bažnyčios konsekravimo pirmosios metinės primena ir ilgą po Antrojo pasaulinio karo besitęsusią istoriją – kaip negyjančią žaizdą stovėjusius senosios bažnyčios griuvėsius ir per visą tą laiką gyvavusį čia  gyvenančių žmonių troškimą atstatyti Dievo namus. Galiausiai pastatyti ir įrengti išskirtinai gražūs ir puošnūs Dievo namai – parapijos širdis ir centras. Bažnyčios konsekravimo metinės, jos atsiradimas primena ir žmogiškąjį gerumą, solidarumą, geradarių, statytojų, seniūnijos, savivaldybės ir visų parapijiečių susitelkimą bei nuostabų viso to rezultatą. „Po daugelio laukimo metų, po pilkų karantino dienų ir mėnesių šia diena galime džiaugtis kaip gražia, šviesia ir viltinga švente,“- pastebėjo ganytojas, primindamas, kad Dievo namai – tai vieta, kurioje artimiausiai susitinkame su pačiu Viešpačiu. Juose kuriamas vis artimesnis ryšys su Juo, pamažu mus vedantis Amžinojo gyvenimo tikrovės link. Kvietė branginti šv. Mišias, „kurių metu Viešpats dvasiniu būdu nužengia ant altoriaus  ir vis padaugina mums kiek reikia tos, nuostabios dovanos, dangaus duonos. Kai šiomis dovanomis naudojamės, su Viešpačiu kuriame artimesnius ryšius(….) Galimybės suteikiamos visiems, o pasirinkimas priklauso nuo kiekvieno asmeninės nuostatos.“

Pasibaigus šv. Mišioms Alvito parapijos klebonas Vytautas Kajokas dėkojo už bendrą maldą, atkreipė dėmesį kaip svarbu maldoje prisiminti savo senelius ir vyresniosios kartos žmones, iš kurių perimta tikėjimo malonė šiandien mus stiprina ir veda gėrio keliu.  Dėkojo vyskupui Rimantui Norvilai už visokeriopą paramą statant bažnyčią, už tikinčiųjų palaikymą ir dažną apsilankymą kylant šventovei, linkėjo stiprybės Jo Ekscelencijos tolimesnėje tarnystėje. Vyskupijos ganytojui nuo parapijos atminčiai įteikė iš paukščio skrydžio darytą naujosios Alvito šventovės su miestelio panorama nuotrauką. Tokiais padėkos ženklais ir prasmingais žodžiais už rūpestį bažnyčios reikalais apdovanojo ir mecenatą Arvydą Paukštį, Urbonų šeimą, Šeimenos seniūną pastoracinės tarybos vicepirmininką Gintą Bakūną. Klebonas dėkojo visiems kartu besimeldusiems ir pasidžiaugė, jog per visus šiuos metus nuo konsekravimo dienos Alvito bažnyčia nestovėjo tuščia, joje meldžiasi parapijiečiai, lanko kitų parapijų žmonės. Per tuos metus šventovėje būta daug maldingos bendrystės, iniciatyvų, kultūrinio bendradarbiavimo su pasaulietinėmis organizacijomis.

Giesmių ir dainų valandėlę bažnyčioje solistė Judita Leitaitė su dukra smuikininke Paulina pradėjo daugelį metų populiariausia giesme „Avia Marija“. Užburianti atlikėjų balso ir instrumento dermė tarsi dar aukščiau pakylėjo prieš tai šioje šventovėje tartus maldų žodžius. Solistė prisipažino esanti laiminga, kad gal ir pavargęs po vadovavimo iškilmingai ilgai liturgijai, jos programos klausosi ir vyskupas. Atlikėja sakė, kad jau treji metai, kaip su dukra ir žentu kiekvieną sekmadienį lankosi ir koncertuoja Lietuvos bažnyčiose, tokiuose atokiuose miesteliuose, iš kurių žmonėms į koncertus didmiesčiuose atvažiuoti yra sudėtinga. Alvitas – tai 271 -oji bažnyčia, kurioje lankosi ir atlieka savo programą. Už pakvietimą dėkojo klebonui Vytautui Kajokui. Klebonas sakė, kad paskata pasikviesti į šv. Onos atlaidus ir šventovės konsekravimo pirmąsias metines šią atlikėją kilo atsitiktinai išgirdus per Marijos radiją jos liudijimą. Anot dainininkės, sekmadienio šventimas su malda ir giesme, ypač šioje išskirtinėje Alvito bažnyčioje, girdint nuostabų choro giedojimą, tikra palaima. Kiekvieną giesmę ir dainą lydėjo gausūs plojimai, o klebonas padėkodamas palinkėjo, kad ir toliau Viešpats laimintų jų tolimesnį kelią. Po koncerto savo liudijimu apie dar vaikystėje senelės įdiegtą tikėjimo malonę, kuri jį lydi ir stiprina visą gyvenimą, pasidalijo bažnyčios mecenatas Arvydas Paukštys. Jis pakvietė visus senelius nepamiršti atvesti savo anūkų į bažnyčią, nes bažnyčia – mūsų šaknys, iš jos semiamės jėgų, linkėjo, kad Alvito bažnyčia niekada nebūtų tuščia.

Po sakraliosios valandėlės bažnyčioje šventė tęsėsi Liepų parke. Sveikinimo žodžius joje tarė ir vyskupas Rimantas Norvila, ir  mecenatas Arvydas Paukštys.

Liepos 26-ąją Alvito bažnyčioje pamaldos vyko sekmadienio tvarka. Rytinėse šv. Mišiose kartu meldėsi Šunskų parapijos klebonas Marijampolės dekanato dekanas Deimantas Brogys. Sumos šv. Mišioms susirinko Vilkaviškio dekanato parapijų kunigai melstis už gyvus ir mirusius kunigus, maldauti naujų pašaukimų.

Šv. Mišių liturgijai vadovavo Vilkaviškio dekanas Virginijus Gražulevičius. Homiliją pasakė  dr. kun. Rimas Skinkaitis. Jis akcentavo, kad tik per tikėjimo malonę žmogus gali patirti gyvenimo pilnatvę ir visuomenėje jaustis laimingas ir reikalingas. Būtent šiokiadienį susirinkę šv. Mišių švęsti  žmonės liudija tikrąjį savo tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu.

Šv. Mišių pabaigoje sukalbėta šv. Onos litanija. Po maldų trumpa kanklių muzikos programėle pamalonino mokytoja Raimonda Kurauskienė ir jos mokinė Milda Kalvinskaitė.

Ir šią dieną parapijos klebonas Vytautas Kajokas neapsiėjo be dėkojimų. Visų pirma Viešpačiui, kad žmones suartina ir sukviečia į šventovę. Už tai, kad per Dievo malonę jis pats jau 25-ąjį kartą kaip Alvito klebonas šventė šv. Onos atlaidus čia, Alvite, kad kaip ir prieš 25-erius metus, pamokslą sakė kunigas Rimas Skinkaitis. Tik tada jie abu buvo jauni, neseniai įšventinti kunigai. Atskirai klebonas dėkojo prelatui Vytautui Gustaičiui, kuris, būdamas  Vilkaviškio dekanato dekanu, teikė visokiariopą pagalbą ir patarimus, ypač pagelbėjo besirūpinant ir įsigyjant visas šventovei reikalingas priemones.

Birutė Nenėnienė

Nuotr. Birutė Nenėnienė, Donatas Pnackevičius