Besikuriančio Kazlų Rūdos miestelio žmonėms, kuris XX a. pradžioje priklausė Antanavo valsčiui ir Višakio Rūdos parapijai, reikėjo savo maldos namų. Tad jau 1924 metų birželio 19 dieną per Devintines kunigas Vincentas Borisevičius, būsimasis vyskupas – kankinys, pašventino kertinį akmenį ir pamatus, o tų metų vėlų rudenį bažnyčia iškilo. Sekančiais metais vyko vidaus įrengimo darbai. 1925 metų lapkričio 8 dieną bažnyčia pašventinta, suteikiant Švenčiausios Jėzaus Širdies titulą, vyko pirmosios Šv. Mišios.
Šiemet nuo kovo mėnesio parapijoje vyko jubiliejiniai renginiai: kovo 21 dieną – pokalbis su klebonu kun. Žydrūnu Kulpiu „Pašaukimo liudijimas – 25 metai kunigystės“; gegužės 31 dieną – istorinė konferencija „Kazlų Rūdos bažnyčiai – 100 metų“; birželio 22 d. – Devintinių Šv. Mišios ir procesija miesto gatvėmis; birželio 29 d. – Švenčiausios Jėzaus Širdies atlaidai; liepos 20 d. – Šv. Mišios ir koncertas, švenčiant klebono 50-ties metų jubiliejų; rugpjūčio 4 d. – parapijiečių – Vilties piligrimų visos dienos kelionė po Vilniaus šventoves ir piligrimines vietas, 12 val. Dievo Gailestingumo šventovėje parapijos kunigai Ž. Kulpys ir L. Skroblas aukojo Šv. Mišias; rugsėjo 8 d. Vilties piligrimų būrys iš Kazlų Rūdos parapijos kartu su kunigais Žydrūnu ir Luku meldėsi Šiluvoje; rugsėjo 14 d. šventėme Švenčiausios Mergelės Marijos vardo atlaidus ir Šv. Kryžiaus iškilmę.
Paskutinis jubiliejinių metų akordas – lapkričio 8 dieną 12 valandą vykusios jubiliejinės Šv. Mišios, kurias aukojo bei homiliją sakė J E Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila. Su mūsų parapijos kunigais Mišiose dalyvavo kraštietis kun. Vytautas Grigaravičius, Kauno arkikatedros bazilikos klebonas, buvęs parapijos klebonas kun. Gintautas Kuliešius, dekanas kun. Deimantas Brogys, Ąžuolų Būdos ir Skriaudžių parapijų klebonas kun. Antanas Mickevičius. Gausiai susirinkę parapijiečiai ir svečiai susikaupę atidžiai klausėsi J E vyskupo R. Norvilos homilijos. Pacituosiu kai kurias mintis: „Minime šimtą metų nuo tada, kai šioje vietoje pirmą kartą buvo aukotos Šv. Mišios ir šie namai tapo Dievo namais. Galėtume sakyti, jog mūsų šiandien švenčiamas bažnyčios gyvavimo šimtmetis apjungia praeitį su ateitimi. Tegul pirmiausia ši diena mūsų protuose ir širdyse kildina dėkingumą. Dėkingumą tiems, prieš šimtmetį čia gyvenusiems žmonėms, kurie prieš šimtmetį – nelengvu laiku, susivienijo parapijos kūrimui, bažnyčios statybai. To jie ėmėsi nežiūrint ekonominių ano meto sunkumų ir galiausiai surentė, įrengė, išpuošė šiuos Dievo namus. Kai prieš šimtą metų parapijiečiai rinko aukas ir rankomis statė šiuos Dievo namus, jie tikėjo, kad statydami bažnyčią kartu stiprina savo, jų artimųjų dvasinį pamatą – bendruomenės tikėjimą, iš kurio išplaukia moralinės ir bendražmogiškos vertybės, daug gilesnė gyvenimo prasmė. Prisiminkime ir tuos, kurie ją tvarkė, prižiūrėjo, gynė sovietiniu laiku, kai buvo ribojama galimybė išpažinti tikėjimą, kai bažnyčios durys galėjo būti ir visai užrakintos dešimtmečiams. Taip pat dėkokime ir Viešpačiui, jog čia gyvenantys žmonės jau šimtą metų turi dvasinį prieglobstį, susitikimo su Juo vietą. Per tą laiką čia daugybę kartų tikintieji jungėsi tarpusavio bendrystei ir bendrystei su Dievu Šv. Mišių aukoje, priimant sakramentines malones, išlydint mirusius artimuosius į Amžinybę. Tik vienas Dievas žino, kiek per tą laiką čia sudėta asmeninių maldų, išlieta ašarų, išgyventa dėkingumo Dievui. Čia vaikai per krikštą, katechezę, ruošdamiesi sakramentams vis labiau tapo Dievo vaikais. Čia Viešpats laimino jaunavedžių meilę, iš čia buvo išlydėti į Amžinybę brangūs artimieji – daugelio iš jūsų seneliai, tėvai, broliai, seserys, giminės, draugai, kaimynai, pažįstami. Kiekvienas bažnyčios suolas čia mena tūkstančius tylių maldų. Dar daugybę kitų reikšmingų gyvenimo momentų ar tiesiog parapijiečiams renkantis sekmadienių, šiokiadienių Eucharistijos šventimui.
… Ši bažnyčia, pašventinta prieš šimtą metų, bet iš jos plaukianti malonių versmė, pašventinanti kasdieninį mūsų gyvenimą, tęsiasi ir toliau. Kasdien, kai čia aukojamos Mišios, galime gauti Šv. Komuniją kaip dvasinį maistą. Čia Gailestingajam Dievui maloningai prakalbinant širdyje gimsta atleidimas, pasigailėjimas, nuoširdi malda už kitą, gyvenantį šalia. Taip mūsų dienomis statykime ne sienas, o tiltus – tarp kartų, tarp tikėjimo ir kasdienybės, tarp žmogaus ir jo Kūrėjo. To siekiant Dievas kviečia kiekvieną iš mūsų būti meilės, vienybės, vilties statytoju.
…Viešpatie, Tu buvai mūsų prieglauda per kartų kartas. Išmokyk mus ir toliau būti gyvais Tavo meilės skleidėjais ir puoselėtojais, kad ši bažnyčia būtų ne tik priebėga per lietų, darganą ar šaltį, bet ir dvasinė priebėga gyvenimo pavojuose, negandose, svarbiomis ir džiaugsmingomis progomis. Kad visada čia būtų Tavo namai, kuriuose mums būtų gera, kad šie namai taptų prieangiu Tavo mums paruoštiems amžiniesiems namams. Amen.“
Pasibaigus Šv. Mišioms bažnyčios gale vyskupas pašventino jubiliejaus ženklą, kurį iš medžio išdrožė parapijos pastoracinės tarybos narys, stalius Gediminas Dereškevičius. Klebonas Ž. Kulpys nuoširdžiai dėkojo choristams, jubiliejaus rengimo komitetui, zakristijonui, šventorių bei bažnyčios vidų puošusiems parapijiečiams, Šv. Mišių dalyviams. Ypač daug laiko ir jėgų švenčių rengimui skyrė Danutė Aleknavičienė, Silva Makarevičienė, kitos pamaldžios parapijietės, savanoriai.
Nuoširdžios žmonių maldos, prašymai ir padėkos Viešpačiui, piligriminės kelionės lėmė, jog šie jubiliejiniai metai būtų paminėti maldingai bei prasmingai.
Po sveikinimų, linkėjimų klausėmės Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ sakralinės muzikos koncerto. Jie – dažni svečiai Kazlų Rūdos parapijoje, nes chorui vadovauja kraštietis R. Adomaitis. Jo tėveliai buvo aktyvūs parapijiečiai, giesmininkai.
Vitalija Filipova
