Dievo žodis – amžinai gyvas žodis!
Liepos 16 d. Sekmadienis. Pagrindinė iškilmių diena, kurioje meldėmės už katalikiškas šeimas, už šeimas, įvaikinusias ar globojančias vaikus, turinčias ligų ir priklausomybių paveiktų narių. Šv. Mišias celebravo Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas dr. Petar Antun Rajič, koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupai: Saulius Bužauslas, Linas Vodopjanovas OFM, Rimantas Norvila ir kunigai iš įvairių dekanatų..
Palaimintąjį pagerbė grupės piligrimų iš Punsko, Vilniaus, Kauno, ir kitų Lietuvos miestų, miestelių parapijų bei nuo vakar Bazilikoje besimeldžiantys piligrimai iš Sokulkų. Šv. Mišiose dalyvavo Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, kiti administracijos ir tarybos nariai. Giedojo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Zimkus ir Č.Sasnausko choras (vadovas Mindaugas Radzevičius). Iškilmę tiesiogiai transliavo LRT televizija. Kaip ir kiekvieną atlaidų dieną vadovaujami diakono Sauliaus Andriuškos tikintieji meldėsi Rožinį prie Palaimintojo relikvijų.
Katechezę prieš Šv.Mišias skelbė sesuo Agnė MVS. Tai ištraukos iš dviejų t. Jurgio konferencijų apie maldą. Įvade kalbama apie „pašauktuosius į gvenimą šeimoje. Pal. Jurgio užtarimui pavedame kiekvieną šeimą, nes šeimoje savo ištakas turi visi pašaukimai“. Todėl buvome pakviesti permąstyti Palaimintojo žodžius apie maldą šeimoje. Tik drauge keliaudami tikėjimo kelionę atrastume ir ugdytume maldą šeimoje. Nes tai ėjimas į save, Dievo savyje suradimas, „savo būties pakėlimas į Dievą“. Melstis – tai tarsi grūdus berti į dirvą, į savo širdies dirvą. Malda – tai Šv. Dvasios dovana. „Šv. Dvasia žino, ko mums reikia, trokšta mūsų išganymo ir todėl moko ir rodo kelią“. Kadangi esame Dievo kūriniai, mūsų artimiausias tikslas – pažinti Dievą, jį garbinti, vykdyti Jo valią, kad pasiruoštume Amžinybei ir užsitarnautume dangų. „Todėl apaštalai nuolat mums primena maldą ir ragina iš tyros širdies aukoti atnašą Dievui – maldos atnašą. Todėl ir Bažnyčia […] nori, kad nei viena mūsų diena nepraeitų be maldos“.
Maldai reikia pasiruošimo ir susikaupimo, nes ji yra vienijimasis su Dievu, melsdamiesi mes taip su Juo bendraujame, kalbamės, išsakome savo mintis ir jausmus. Ir nuo to priklauso mūsų laimė, pasirengimas dangui. Gera malda – žingsnis į Dievo pažinimą; kartu tai yra būtina ir įprasta priemonė malonei gauti, be kurios negali būti išganymo. Be malonės mes nieko negalime, taip pat ir be maldos. „Sakoma, kad be maldos neįmanoma laikytis įsakymų, pasipriešinti pagundoms, patirti malonių antplūdį“. Malda padeda atsispirti pagundoms, siekti aukščiausio tobulumo. Tai tinka ir maldai už artimą, apaštalai tai suprato, todėl meldėsi vienas už kitą, todėl Jėzus ir liepia „prašykite ir gausite“, nes Dievas taip pažadėjo. Grįžtant prie šios dienos temos reikia priminti, kad šeimos, kuriose meldžiamasi, yra laimingos, susiję tarpusavio ryšiais ir su Dievu. Malda stiprina ir taiko, todėl būtina melstis su tikėjimu ir pasitikėjimu, pilnai susivienijus Su Dievu, su Kristumi.
Ir Evangelijoje, ir atliepiamojoje psalmėje skambėjo žodžiai apie sėklą ir sėjėją, apie Dievo žodį ir Kristų. Kad tik grūdai, nukritę į gerą žemę ir išaugę, gali duoti derlių.
Pradėdamas homiliją, Apaštališkasis nuncijus padėkojo kardinolui, vyskupams, kunigams, tikintiesiems už šią dieną, sekmadienį kaip Prisikėlimą. Priminė mums Evangeliją ir Kristaus mėgstamus palyginimus, nes tai lengviau suprantama kalba to meto ir aplinkos žmonėms. Kristus stebėjo supantį pasaulį, ėmė iš jo pavyzdžius. Palyginimas apie sėjėją ir grūdus, tai Dievo, kaip sėjėjo, ir Jo žodžio – sėklų palyginimas. Nes ši sėkla – Dievo žodis – amžinai gyvas žodis! Ir gyva viltis, kad sėkla kris į derlingą žemę mūsų širdyse. Širdys yra ne vien tik geros, yra akmenuotų, uolėtų, gal net dykumos smėlynų, bet yra ir geros žemės. Mūsų tikslas – tapti gera žeme, jei tik esame pasirengę Jį priimti, tada Jėzus Kristus, Dievo žodis, įsikūnytų ir realizuotųsi tarp mūsų. Todėl Kristus ir yra sėkla mums. Dievas ateina į mūsų nederlingą žemę kaip nenuilstantis sėjėjas, Jis ieško žmogaus, kurį galėtų perkeisti, nugalėtų bet kokį nevaisingumą.
Palaimintasis pristatomas ne tik kaip tokiu į gerą žemę nukritusiu Dievo grūdu, bet ir nenuilstančiu sėjėju, besidarbuojančiu dėl Bažnyčios, dėl Dievo, dėl žmogaus. Nuncijus kalbėjo apie Palaimintąjį, susirūpinusį dėl žmonių, dėl žemiškojo gyvenimo netobulumo. Einame per gyvenimą ir brandiname vaisių. Kokį? Baimę? Nusiminimą? Džiaugsmą? Meilę Dievui ir artimui?
Norisi priminti prieš kelis metus homilijoje sakytus Nuncijaus žodžius apie tėvą Jurgį, kad Palaimintojo gyvenimas yra puikus pavyzdys mūsų laikų kunigams, vyskupams ir visiems tikintiesiems, nes visi esame Kristaus mokiniai ir sekėjai, visi pakviesti skelbti Gerąją Evangelijos Naujieną savo gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu. Mes turime būti gera sėkla, pasėta Derlingoje Lietuvos žemėje, gausiai palaistyta mūsų maldų ir pasiaukojimo vandeniu, sušildyta meilės ir kantrybės.
Iškilmės baigėsi Eucharistine procesija. Daugelis piligrimų po to išvyko į pal. Jurgio tėviškę Lūginės kaime, kur 15.00 val. koplytėlėje vadovaujant kunigui Martynui Povylaičiui SC meldėsi Dievo gailestingumo vainikėlį. Kiti lankė Palaimintojo muziejų, o dar kiti bendravo: šeimos, giminės, draugai ir pažįstami.
Baigėsi palaiminga ir palaiminta savaitė. Ką mes išgyvenome? Kiekvienas individualiai, kiekvienas savaip, bet daugelis patyrėme tą patį jausmą: džiaugsmą ir artėjimą prie Dievo. Ramybė ir bendrystė su žmonėmis, dėkingumas už patirtas malones. Dabar beliko tik auginti, brandinti, puoselėti, saugoti ir laukti kitų tokių stiprių susitikimų. Su Dievu!
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
Daugiau info: parapijos Facebook paskyroje