Mes jau esame Dievo vaikai…

Liepos 14 d., sekmadienis. Pagrindinė  iškilmių diena, kurioje  meldėmės už katalikiškas šeimas, už šeimas, įvaikinusias ar globojančias vaikus, turinčias ligų ir priklausomybių paveiktų narių.

Palaimintąjį pagerbė grupės piligrimų iš Punsko, Vilniaus, Klaipėdos, Kauno  ir daugelio kitų Lietuvos miestų bei miestelių parapijų.

Kaip ir kiekvieną atlaidų dieną, vadovaujami diakono Sauliaus Andriuškos, tikintieji meldėsi Rožinį prie Palaimintojo relikvijų. Giedojo Marijampolės KC Č.Sasnausko choras (vadovas Mindaugas Radzevičius vargonavo Povilas Padleckis). Iškilmę tiesiogiai transliavo LRT televizija.

Katechezę skelbė  Marijonų kongregacijos generalinis vikaras t. Tomasz Nowaczek, MIC.  Pradėdamas Generalinis vikaras (toliau GV) cituoja tuometinį Vilniaus Stepono Batoro universiteto rektorių kun. Aleksandrą Voicickį, kuris apie Jurgio Matulaičio įtaką Dvasinės akademijos studentams sako: „…puikus kunigiškas charakteris, naujausios žinios, mandagumas, ideologiniai įsitikinimai pelnė tokią studentų simpatiją ir autoritetą, kokių niekas neturėjo nuo rektoriaus kun. Simono laikų. Nė vienas jo įpėdinis nebeturėjo tokio išganingo poveikio jaunimui kaip jis”. Prelegentas priminė marijonų vienuolijos atnaujinimo laiką, Palaimintojo vadovavimą vienuolijai, jo diplomatinius sugebėjimus vadovaujant Vilniaus arkivyskupijai, kaip jis siekė priešiškų skirtingų tautų taikaus sugyvenimo,  norėdamas „būti tik Kristaus Bažnyčios tarnu, kur tarpusavio santykių pagrindas yra brolystė, kylanti iš krikšto malonės, ir amžinybės perspektyva, kuri atsiveria kiekvienam, kuris gyvena pagal Dievo įstatymą“. Jo vyskupiškos ir marijoniškos tarnystės esmė buvo vienybės kūrimas, todėl jis mokė marijonus jautrumo laiko ženklams, per kuriuos atpažino poreikį padėti paprastiems žmonėms: apleistiems ir išnaudojamiems darbininkams. Tėvas Jurgis siekė elementaraus socialinio teisingumo jiems, kad niekas neverstų jų veikti priešingai Dievo tvarkai. O taip pat daug dėmesio skyrė jauniems žmonėms, nes matė juose nepriklausomus ir brandžius būsimo visuomenės elito atstovus. Siekdamas vienybės nepamiršo ir pasaulietinių Bažnyčios narių, „todėl brolius marijonus, pagal jų įgytas profesijas, siuntė tarnauti ten, kur kunigams durys buvo uždarytos”. Apibendrindamas savo mintis GV teigė, kad Dievas visada atranda „tinkamus įrankius ir žmones savo išganingiems planams įgyvendinti. Savo gyvenimo pavyzdžiu pal. Jurgis kelia mums klausimą: kokia yra Dievo vizija manyje, su kuria jis siunčia mane į šiuolaikinį pasaulį? Kur yra jos įgyvendinimo vietos, o kur baimė, kurią kelia kūrybinių pastangų reikalaujančios Užduotys?”

Todėl šiandien mums jau yra pats laikas drąsiai priimti iššūkį ir Palaimintojo pavyzdžiu  mylėti Bažnyčią, nugalėti dvasinį tingumą, ieškoti naujų kelių tarnauti žmonėms,- teigė kunigas Tomasz.

Pradėdamas paskutinės atlaidų dienos iškilmę  vyskupas ordinaras Rimantas Norvila pakvietė visus melstis prašant taikos pasaulyje ir mokytis iš Palaimintojo kasdienybėje „Blogį nugalėti gerumu”. Pasveikino dalyvaujančius svečius: Vilniaus arkivykupą metropolitą Gintarą Grušą, Liublino arkivyskupą metropolitą Stanislovą Budžik, Panevėžio vyskupą Liną Vodopjanovą, Vilniaus vyskupą augziliarą Arūną Poniškaitį, Kauno vyskupą augziliarą Saulių Bužauską. Pasveikino (taip pat ir jų kalba) visus brolius kunigus iš Lenkijos, Romos, Indijos ir Afrikos šalių  bei kunigus tėvus marijonus. Paprašė Vilniaus arkivyskupą celebruoti Šv. Mišias. Arkivyskupas Gintaras Grušas ne tik aukojo Šv. Mišias, bet ir skelbė homiliją, kurios pagrindinis akcentas buvo prisimenant Palaimintąjį nešti Dievo meilę pasauliui. Tai  yra ir mūsų misija, nes Dievas išsirinko mus dar prieš pasaulio sukūrimą. Per Jėzų Kristų mes tampame Dievo įsūniais, vaikais. Tai ne tik tie 12 apaštalų iš šiandienos Evangelijos, bet kiekvienas mes turime numatytą planą, kuris atsiskleidžia palaipsniui. Ir apaštalai nežinojo, kas bus su jais, kad jie turės nešti Dievo žinią į visą pasaulį. Taip ir Palaimitasis negalėjo žinoti, ką Dievas jam numatęs, kiek jis visko turės išgyventi ir nuveikti: Peterburge, Romoje, Vilniuje, Lietuvoje. Bet jo misija ir šiandien nebaigta, tai ne tik užtarti savo įsteigtus vienuolynus, bet ir visą Lietuvą. Jis ir šiandien yra tos taikos misijos nešėjas. Apie Dievo plano vyksmo laipsniškumą kiekvieno mūsų gyvenime, arkivyskupas pagrindžia savo gyvenimo pavyzdžiu: nuo matematikos ir verslo iki kunigo pašaukimo, atvedusio į Lietuvą ir dabartinės tarnystės. Tik Dievo duota misija nėra visada patogi, net ir Skaitiniuose girdime, kaip pašauktieji atsisakinėja Dievui, kad jie nėra pranašai, kad jie silpni ir neišmanantys. Tėvui Jurgiui t.p. teko dideli išbandymai, ypač Vilniaus laikotarpiu, bandė sutaikyti skirtingas tautines grupes, religijas, vienuolijų atstovus. Daug dirbo siekdamas sukurti socialinį teisingumą tose visuomenėse, kur jam buvo skirta tarnauti.  Primindamas Kalno pamokslą arkivyskupas pabrėžė, kad mes jau esame Dievo vaikai, Jo palaiminti, turime prisipildyti Jo skleidžiama ramybe ir dalintis ja su šeimomis, bendruomenėmis. Taika ir ramybė priklauso ir nuo mūsų pačių, esam apginkluoti malda, todėl turime efektyviai naudoti savo ginklus, taip kaip Palaimintojo ginklas buvo jo šūkis: Nugalėk pikta gerumu! Homiliją arkivyskupas baigė prašymu:„Palaimintasis Jurgi, melskis už mus, kad būtume taikos vaikai”

Iškilmės  pabaigoje vyko iškilminga Eucharistine procesija. Daugelis  piligrimų po linksmos ir nuotaikingos agapės (grojo Jungėnų kapelos atstovai) išvyko į pal. Jurgio tėviškę Lūginės kaime, kur 15.00 val. koplytėlėje meldėsi Dievo Gailestingumo vainikėlį. Kiti lankė Palaimintojo muziejų, o dar kiti bendravo šeimomis, susitiko giminės, draugai ir pažįstami. Niekas nenorėjo skirstytis, visi pajuto vienijančią bendrystė jėgą. Bazilikos erdvėje pleveno Atlaidų dvasia, Palaimintojo dvasia.

Baigėsi palaiminga ir palaiminta savaitė. Pajutome, kad ši savaitė buvo kažkokia kitokia, ypatinga, nenusakoma, pajutome, kad mūsų laukimas tuoj tuoj išsipildys. Gerasis Dieve, atsiųsk Lietuvai dar vieną Šventąjį.

Vida Mickuvienė, PJM draugijos Marijampolės skyriaus vadovė