Piligrimystė – tai kelionė pasitikint Dievu ir sutiktais žmonėmis, todėl tą saulėtą birželio 10 dieną mūsų sostinė Vilnius mums atrodė lyg mažas kaimas ar miestelis, kuriame visi pažįsta vienas kitą, sveikinasi, šypsosi, bendrauja.
Kartu ir toks didelis šis miestas buvo, nes į birželio 7 – 12 dienomis vykusį Kongresą suvažiavo tikintieji iš visų žemynų, daugelio pasaulio šalių. Viso pasaulio piligrimai buvo kviečiami leistis į kelionę Gailestingumo keliu Vilniuje ir jo apylinkėse. Tai kelias, kuriuo vaikščiojo šv. Faustina ir pal. kun. Mykolas Sopočka. Per šiuos Gailestingumo apaštalus Dievas priminė žmonijai apie savo gailestingumą ir nurodė, kaip jo siekti. Vilnius tapo Gailestingumo miestu, iš kurio ši žinia pasklido po visą pasaulį. Vilnių kaip
piligrimai aplankė popiežiai šv. Jonas Paulius II ir Pranciškus. Ryškiausios Gailestingumo kelio malonės vietos yra Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia, Gailestingumo šventovė, šv. Faustinos namelis… Šventasis Raštas liudija vieną tikrovę: Dievas visada pirmas rodo gailestingumą…

Kas yra kongresas?
Tai nėra tik akademinis susitikimas – kongresas jungia liturginį gyvenimą, maldą, mokymus, liudijimus ir bendrystę. Renginys ypatingas tuo, kad neapsiriboja viena dvasine tradicija ar pamaldumo forma – skirtingos bendruomenės ir judėjimai kviečiami veikti kartu, dalytis įvairiomis pamaldumo išraiškomis ir charizmomis. Gailestingumo kongresas atviras visiems. Gailestingumas suprantamas kaip universali kalba, peržengianti konfesijų ribas ir kviečianti į dialogą ne tik krikščionis, bet ir kitų religijų atstovus. Šv. Mišios,
Sutaikinimo sakramentas, Gailestingumo valanda (tai 15 valanda), šlovinimas kviečia dalyvius asmeniškai patirti Dievo gailestingumą. O konferencijos, diskusijos, katechezės padeda gilintis į gailestingumo prasmę Šventajame Rašte, Bažnyčios mokyme ir kasdienėje tikinčiojo patirtyje. Kongresas taip pat yra susitikimo vieta – tai proga skirtingų šalių ir kultūrų tikintiesiems pažinti vieniems kitus, dalytis patirtimi, liudijimais ir įkvėpimu. Dalyviai ne tik gauna, bet ir patys – per savo istorijas, tarnystę ir buvimą – atskleidžia, kaip Dievo
gailestingumas veikia jų gyvenime. Kongresas tarsi dvasinė kelionė, kurioje kiekvienas dalyvis kviečiamas ne tik priimti gailestingumą, bet ir pats juo gyventi. Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas kviečia kiekvieną žmogų atrasti gailestingumą kaip gyvą ir veikiančią jėgą, galinčią keisti asmeninį
gyvenimą, bendruomenes ir visą pasaulį…
Iš Kazlų Rūdos Šv. Jėzaus Širdies parapijos į kongresą vyko apie 40 žmonių. Pasiruošimas šiai ypatingai kelionei truko virš 2 mėnesių: reikėjo pakviesti žmones, supažindinti su kongreso ir piligrimystės tikslais, pildyti anketas, tvarkyti dokumentus, rinkti dalyvių mokesčius, ieškoti transporto, kuris galėtų nuvežti į Vilnių. Tai reikalavo daug laiko, kantrybės ir maldų. Visi kelionės organizavimo rūpesčiai gulė ant parapijos vikaro kunigo Luko Skroblo pečių. Ir tai jam pavyko puikiai įgyvendinti.
Šešios dienos – šeši raktai
Šio kongreso ašis – šv. Faustinos malda ir šeši raktiniai žodžiai, kurie vedė nuo Kristaus Kūno ir Kraujo sekmadienio iškilmės iki kulminacijos – Švč. Jėzaus Širdies penktadienio.

1. Sekmadienis. Bažnyčia – procesija iš Arkikatedros į Švč. Jėzaus Širdies
   bažnyčią simbolizavo, kad gailestingumas nėra tik kiekvieno asmeninis reikalas.
   Esame Bažnyčia – bendruomenė, kuri kartu neša Kristaus meilę į miesto ir
   pasaulio gatves.
2. Pirmadienis. Atmintis – žengdami pirmyn, turime atsigręžti atgal. Atmintis yra
   gailestingumo pamatas. Tą dieną buvo ieškoma Dievo veikimo ženklų mūsų
   gyvenimuose.
3. Antradienis. Žodis – Meilė, kuri prabyla. Jėzus šv. Faustiną mokė, kad, jei
   negalime padėti darbu, turime padėti žodžiu. Kaip liudyti tikėjimą gatvėse,
   šeimose ir darbovietėse, kad mūsų žodis gydytų, o ne teistų?
4. Trečiadienis. Malda – ji siekia ten, kur mes patys nepasiekiame. Malda padeda
   išlikti žmogumi ribinėse situacijose ir patikėti Dievui tai, ko negalime pakeisti
   patys.
5. Ketvirtadienis. Veiksmas – jis yra gailestingumo pilnatvės įrodymas: kaip
   pasilenkti prie benamių, pabėgėlių ar krizę išgyvenančių žmonių? Teorija tevirsta
   konkrečia pagalba artimui.
6. Penktadienis. Širdis – kongreso kulminacija – Švč. Jėzaus Širdies iškilmė. Kai
   pasaulis „praranda širdį“, mes grįžtame prie pervertos Išganytojo Širdies.
   Kongresas baigėsi meldžiantis už taiką pasaulyje…

Kazlų Rūdos parapijos tikintieji Gailestingumo kongrese dalyvavo trečiadienį. Iki pietų klausėme prof. D. Orsuto pranešimo „Maldoje sutinkame gailestingumą, kuris veda į pasaulį“. Kissell šeima iš JAV dalijosi, kaip malda padeda sudėtingoje situacijoje, nes du šios šeimos berniukai serga sunkia genetine liga. Liudytoja C. Leowardy – viena pagrindinių Dievo gailestingumo žinios skleidėjų Indonezijoje –
pasitikėjimą Dievu ji liudija savo asmenine gyvenimo istorija, kviesdama ir kitus tapti gailestingumo nešėjais kasdienybėje. Liudytojas kun. P. di Dio iš Sicilijos dalijosi, kaip kūrė Apaštališkąją gailestingumo broliją ir Gailestingumo namus, kuriuose padedama stokojantiems, benamiams, ligoniams. Pranešėjas kun. Ch. Alar MIC, Marijonų kongregacijos provincijolas JAV, teigė, jog gailestingumas – neperžengiama riba blogiui. Jo knyga „Po savižudybės: viltis jiems ir jums“ sudomino daugelį.

Po pietų vyko teminiai susitikimai įvairiose Vilniaus vietose: bažnyčiose, koplyčiose, vienuolynuose, hospise, Bažnytinio paveldo muziejuje, aikštėse, konferencijų salėse. Iš 38 pasiūlytų temų galima buvo rinktis, Kazlų Rūdos piligrimai klausėsi dominikono kun. Jokūbo Marijos Goštauto OP pasidalijimo apie „Tyliąją maldą“ šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje, rinkosi Bibliodramą – gyvą susitikimą su Šventojo Rašto tekstu ir paskaitą „Gailestingumo tiltai – dialogas tarp kartų“.

Išganytojo kalva
Kadaise čia, Rasų gatvėje, buvo vienuolyno sodai, vadinami rojaus sodais. Ant Išganytojo kalvos ir vyko šeštasis Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas. Kodėl čia, vietoje, kuri jau neprimena rojaus? Daugelis žino Gailestingojo Jėzaus paveikslo atsiradimo istoriją. Pats Jėzus sesers Faustinos paprašė nutapyti Jo atvaizdą: Jis turi būti vaizduojamas tarsi einantis pas žmogų, su šiek tiek nuleistu, gailestingu žvilgsniu. Dešinė ranka pakelta laiminti, o iš širdies sklinda du spinduliai – blyškus ir raudonas. Pirmą kartą paveikslas iškilmingai pagerbtas 1935 metais Vilniuje, Aušros Vartuose, per Atvelykį. Diena neatsitiktinė: tądien Evangelijoje skelbiamas prisikėlusio Kristaus pasirodymas ir nuodėmių atleidimo dovana. Užrašas po paveikslu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ išreiškia esminę žmogaus laikyseną Dievo atžvilgiu. Pasitikėjimas yra kelias į Dievo gailestingumą.
Nedaugelis žino, kad Gailestingojo Jėzaus paveikslas 1934 m. gimė ant Išganytojo kalvos buvusio vienuolyno patalpose, kur tuo metu veikė dailininko Eugenijaus Kazimirovskio studija.
Išganytojo kalva kongresui pasirinkta ne tik dėl čia gyvenusio kun. Mykolo Sopočkos ir nutapyto paveikslo. Šiandien čia įsikūrusios Gailestingojo Jėzaus seserys, kurios slaugo sunkiai sergančius ir mirštančius ligonius. Jos tęsia jau ne vieną šimtmetį skaičiuojančią įvairių vienuolijų gailestingumo darbų misiją. Vis dėlto gailestingumo darbai, kaip ir ramus miesto gyvenimas, buvo nutraukti represijų. Valdant carinei Rusijai, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia paversta cerkve, o okupacijos metais vizičių vienuolyno ir bažnyčios pastatuose įkurtas kalėjimas, misionierių vienuolyne – ligoninė. Šiandien bažnyčios ir vienuolyno patalpose ligoninės ir kalėjimo nebėra. Tačiau kalėjimas dar veikia šalia – už sienos.
Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas tapo impulsu atgaivinti šią vietą, kad ji vėl taptų miesto veidu ir skleistų gailestingumo žinią pasauliui.

Kongreso šv. Mišios
Birželio 10 dieną mūsų piligriminė kelionė baigėsi šv. Mišiomis šv. Teresės bažnyčioje. Jas aukojo JE vyskupas E. Bartulis, vyskupas iš Ganos su savo padėjėju, kun. Tadeus Vallian, kun. Lukas Skroblas, kiti kunigai. Skaitinius skaitė parapijietės Silva ir Reda, giesmę giedojo vargonininkė Gintarė. Buvo gera matyti
savus žmones Vilniaus bažnyčioje aukojančius šv. Mišias, giedančius, skaitančius Šv. Raštą. Džiaugėmės ir pernai rugpjūčio 4 dieną, kai Dievo Gailestingumo šventovėje šv. Mišias aukojo Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies parapijos kunigai – klebonas, teologijos mokslų dr. kun. Žydrūnas Kulpys ir vikaras kun. Lukas Skroblas.

Ši savaitė Kazlų Rūdos parapijiečiams buvo ypatinga: dar kupini Kongreso įspūdžių, birželio 13 dieną, lydimi kun. Luko Skroblo, vyko į Vilkaviškio katedrą švęsti vyskupijos 100 metų jubiliejų bei pagerbti šv. Antaną Paduvietį – vyskupijos dangiškąjį Globėją, paprašyti jo malonių, užtarimo. Liepos 11 dieną parapijiečiai lankysis Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaiduose. O rugpjūčio 15 dieną kun. Lukas Skroblas jau planuoja piligriminę kelionę į žolinės atlaidus Pivašiūnuose. Birželio 14 dieną Kazlų Rūdos parapijoje vyko tituliniai Švč. Jėzaus Širdies atlaidai. Šv. Mišias aukojo ir homiliją sakė Garliavos parapijos vikaras kunigas Jaroslav Kalinovskij.
Parapija dar gyva ir tuo reikia džiaugtis, tik Gailestingasis Jėzus mūsų bažnyčioje labai laukia vaikų, jaunimo ir jų tėvų. O parapijos klebonas kun. Žydrūnas kviečia: „Nebijokite“…

Saulė Beržinytė
Nuotrauka iš parapijos metraščio