Legendinė Kryžių koplyčia… Istoriniuose šaltiniuose minima, kad pirmoji prie Dusios ežero trijų Kryžių vietoje kunigo Igno Žibanavičiaus pastatyta koplyčia buvo 1816 m. Joje  vyskupas Marciejevskis aukojo pirmas Šv. Mišias ir ją pašventino. Keitėsi amžiai, metai ir valdžios… Koplyčia buvo perstatyta, karų apgriauta, remontuota, niokojama ir 1963 m.visiškai nušluota nuo žemės paviršiaus. Tai įvyko jau prieš 60 m. Tik aš prisiminiau šią datą todėl, kad 2013 m. dalyvavau Petrinių atlaiduose ir bendravau su kilniais dvasininkais, kurių rūpesčiu ši koplyčia 2000 m. buvo atstatyta. Pakylėta toliau nuo ežero ant kalnelio…Balta, grakšti lyg gulbė… Už tai ir noriu  jiems dėkoti… 1990 – pirmieji kun. Vytauto Prajaros tarnystės metai buvo ir vadovavimo koplyčios atstatymui pradžia. Naująją koplyčią konsekravo daug dėl jos atstatymo rūpinęsis vysk. Juozas Žemaitis MIC, tuometinis Vilkaviškio ordinaras. 2009 m. birželio 26 d. Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos dekretu Kryžių koplyčia paskelbta diecezine šventove. Joje vykusiuose šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaiduose tą paskutinį birželio mėnesio sekmadienį vėl susitiko nuolankūs Dievo tarnai – vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir kanauninkas Vytautas Prajara. (Abu jau iškeliavę į Dievo karalystę.)  Kanauninkas tuo labai džiaugėsi ir dėkojo vyskupui už galimybę aukoti Šv. Mišias legendinėje Kryžių šventovėje. Tada vyskupas homilijoje minėjo, jog Kristaus įkurtos bažnyčios negali sunaikinti nei velnio galybė, nei žmonių bjaurumas. Šventovės atstatytos, tik daug sunkiau atstatyti  žmonių suterštas dvasines šventoves. Niekada Lietuvoje nebuvo tiek skyrybų, žmogžudysčių, vagysčių…. Homiletas ragino melsti Švč. M. Mariją, kad gelbėtų iš religinio abejingumo, padėtų žmonėms pasirinkti Tiesos ir Meilės kelią. Šiandien belieka prašyti šių garbių dvasininkų užtarimo maldos iš Dangaus…

Po 10-ies m., 2023 m. liepos 2-ąją vėl meldžiausi Petrinių atlaiduose. Aktyviai juose dalyvavo ir gražus būrys Vilkaviškio vyskupijos šeimų. Jas čia subūrė Vilkaviškio vyskupijos šeimos centro organizuotas šeimų piligrimystės sekmadienis. Šeimos prieš šv. Mišias meldėsi Rožinio maldą. Per Eucharistiją – skaitė Šventąjį Raštą, bendruomenės maldą.  Marijampoliečių šeima Laima ir Petras Kuzmai liudydami pasidalijo savo gyvenimo tikėjimo kelione.

Metelių parapijos klebonas Jonas Baliūnas  išraiškingai kreipėsi į maldininkus: „Būkite pasveikinti!” Padėkojo susirinkusiems tikėjimo piligrimams, kunigams, Kaišiadorių vyskupui Jonui Ivanauskui, Metelių parapijos choristams (vargonininkė ir vadovė Simona Alksninytė) ir visiems geros valios žmonėms, prisidėjusiems prie pasiruošimo atlaidams.

Eucharistijai vadovavo vyskupas Jonas Ivanauskas. Kartu meldėsi Vilkaviškio vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, prel. Vytautas Gustaitis, kan. Valius Zubavičius, patarnavo diakonas Rolandas Judeikis. Vyskupas savo pamoksle paaiškino mūsų atėjimo į Mišias tikslą – susitikti su Kristumi, kaip Jo mylimiems vaikams, patirti Jo maloningumą. Pajausti, kad Dievo Žodis esantis mums šviesa, kad jis kaip gyvasis Dievas esantis mūsų gyvenime. Priimti šventą Komuniją, kad nenusilptume, kaip žmonės prie Tibiriados ežero, kad patirtume, jog esame paties Dievo mylimi ir Jam labai brangūs. Priimti šią tiesą nėra lengva ir paprasta. Dievas davė mums gyvenimą ne tik biologinį, bet troško pasidalinti ne šiaip amžinybe, bet pačiu dalyvavimu Jo gyvenime. Tikėjimas į Dievą yra Jo pati didžiausia žmogui dovana. Jis garantuoja pervedimą į Amžinybę. Ragino visada laikyti savo ranką Dievo rankoje. Pateikė Evangelijoje išsakytą pavyzdį, kada Cezarėjoje Jėzus klausęs savo mokinių, kuo jie laikantys Jėzų, kuo žmonės jį laikantys. Atsakymai išsiskyrę. Žmonės jį laikantys Jonu Krikštytoju, pranašais – Eliju ar Jeremiju. Apaštalas Petras, išreiškęs mokinių nuomonę: „Tu esi Kristus (Mesijas), gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16, 16).  Vyskupas klausęs, ką mes atsakytume XXI amžiaus krikščionys, kas yra Jėzus mūsų gyvenime?. Ką reiškiantis man asmeniškai? Jėzus esantis mums kaip Dievo Žodis, nukeliantis į praeitį, žvelgiant į tai kas įvyko, skatinantis žvelgti į dabartį, jog ji turėtų prasmingą ateitį. Taigi Jėzus yra vienintelis, kuris gali žmogų išgelbėti, įgyvendinti visus jo lūkesčius, nes jis yra vienintelis – Gyvojo Dievo Sūnus. Jis mylintis žmogų besąlygiškai ir trokštantis, kad mes susitiktume Dievą Amžinybėje. Žmogaus lūkesčiai yra labai žemiški – pabūti savimi, turėti darbą, bendrystę su kitais žmonėmis, būti mylimu, gerbiamu, laimingu. Labai svarbu matyti, turėti Dievą prieš akis, kai žmogui nesiseka, kai sunku. Dvasininkas priminęs liaudišką posakį: „Jeigu Dievas pirmoje vietoje, tai viskas savo vietoje“. Visada esant su Dievu, pabaiga bus sėkminga. Linkėjo, kad  šv. apaštalai Petras ir Paulius – būtų atrama, kad sustiprintų žemiškoje kelionėje, kad nebūtų bažnyčia sunaikinta. Įsimintini šv. Pauliaus žodžiai, jog niekas negalintis mūsų atskirti nuo Dievo meilės. Vyskupas linkėjo visada žinoti, kad esame Dievo mylimi, Jo nebijoti, išsinešti viltį, kad paskutinį žodį tariantis Dievas. Šia žinia dalintis savo aplinkoje, jog visada būtų daugiau Dievo ir žmonių meilės.

Šv. Mišių pabaigoje buvo garbinamas Švč. Sakramentas, vyko Eucharistinė procesija. Po to Metelių parapijos tikinčiųjų vardu Zita Ambrutytė ir Ramūnas Valiokas vyskupui nuoširdžiai dėkojo, linkėjo stiprios sveikatos ir įteikė margaspalvę vasaros gėlių puokštę.

Tikrai, gera buvo čia būti, pasistiprinti Dievo Kūnu, išsinešti Dievo Žodį, psalmės priegiesmį: „Viešpatie, amžinai giedosiu apie tavo gerumo malones“ Ps 88 (89).  Įsirašyti, užtvirtinti vyskupo pamokymus ir niekada neprarasti vilties „Jeigu Dievas pirmoje vietoje, tai viskas savo vietoje“.

Alvyra Grėbliūnienė