Didyjį Šeštadienį visa Bažnyčia laukia Kristaus prisikėlimo ir sakramentiniu būdu jį švenčia Velyknakčio Mišiose.

Su žiburiais rankose Evangelijos pamokyti tikintieji tampa panašūs į žmones, laukiančius grįžtančio Šeimininko, kad parvykęs rastų juos budinčius ir susodintų prie stalo.

Šios nakties budėjimas turi keturias dalis: Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Aukos liturgijas. Po Žiburių dalies Žodžio liturgijoje esame kviečiami apmąstyti nuostabius dalykus, kuriuos Dievas yra davęs savo tautai. Paskui su atgimusiais per Krikštą naujais nariais ir atnaujinę savo Krikšto pažadus esame kviečiami prie stalo, kurį Viešpats prirengė savo mirtimi ir prisikėlimu.

„Žvelgdami į mūsų Atpirkėją su dėkingumu, su meile, ir matydami jo žaizdas, jį geriausiai atpažystame ir suprantame, jog visos, mus į Išganymą vedančios malonės mums ateina iš Tėvo per jį. Tad su pasitikėjimu žvelkime į jį – kančių ženklais pažymėtą, mūsų Atpirkėjo kūną. Kai suklumpame prieš kryžių, žvelkime į jo prikaltas rankas, į jo ietimi perdurtą šoną, suprasdami, kad tai vyko dėl mūsų ir, kad visa tai yra Kristaus meilės auka, atverianti mums dangaus tėvynės vartus, nuostabų jos gėrį ir grožį. Šios žaizdos yra ženklai, mums nurodantys tikrąjį išgijimo oš nuodėmės, Išganymo ir džiaugsmo šaltinį. Ačiū Dievui, kad galime švęsti Velykas – Kristaus prisikėlimą. Ačiū Dievui už tikėjimo ir atpirkimo per jį dovaną, kurie mus apdovanoja ypatinga gyvybės viltimi. Su dėkingumu priimkime šią dovaną ir tegu ji tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi.”, – savo pamoksle Velyknakčio pamaldose linkėjo vyskupas Rimantas Norvila.