Spalio 6 d. Vilkaviškio vyskupijoje tarnaujantys kunigai ir diakonai rinkosi į tradicinį, kasmėnesinį susirinkimą. Šį kart susirinkimas trumpesnis, vienos dalies, kurioje Lietuvos kariuomenės Ordinariato patarėjas diak. Nerijus Čapas OFS kartu su Ordinariato vyriausiuoju kapelionu plk. ltn. kun. Remigijumi Monstvilu pristatė temą „Bažnyčia šalia kario: pasirengimas tarnystei krizės ir karo akivaizdoje“.

Susirinkusieji vyskupijos dvasininkai buvo supažindinti su Ordinariato struktūra, kurią sudaro 16 dvasininkų ir 14 pasauliečių, taikos metu besirūpinčia dešimčių tūkstančių karių ir savanorių sielovada. Ordinariato atstovai kvietė pasvarstyti, kaip Bažnyčia galėtų veikti ekstremalios, karo situacijos šalyje atveju ir kaip būtų užtikrintas nenutrūkstamas pastoracinis rūpestis kariais. Esant poreikiui, kunigai ir diakonai iki 65 metų, pasirengę atlikti sielovadinę tarnystę kariuomenėje, būtų kviečiami tapti rezervo kapelionais, nes Bažnyčios misija – būti šalia žmogaus visomis gyvenimo aplinkybėmis, lydėti, guosti, stiprinti ir teikti viltį tiems, kurie išgyvena baimę, netektis ar nežinią. Tokia artumo ir ištikimybės laikysena, ypač išbandymų metu, tampa autentišku krikščioniško tikėjimo liudijimu.

Vyskupijos Caritas direktorius kun. G. Urbštas pakvietė parapijas įsitraukti į „Dosnumo krepšelio“ akciją – pripildyti specialius krepšelius ilgo galiojimo maisto produktais, kurie bus perduoti stokojantiems. Taip pat priminė netrukus vyksiančią Caritas žvakelių akciją „Gerumas mus vienija”.

Kurijos kancleris kun. Linas Baltrušaitis kunigams priminė QR kodų išsiėmimo, galiojimo ir tikrinimo tvarką bei aktualumą.

Vyskupas ragino bepradedant vaikų ir suaugusių katechezės sezoną, aktyviai bendradarbiauti su katechetais ir tikybos mokytojais parapijose, kad būtų užtikrintas sklandus ir kokybiškas jų darbas parapijose ir mokyklose.

Prieš penkerius metus, 2021 m. spalio 5 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus, pas Viešpatį iškeliavo Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Todėl po susirinkimo, vidudienio šv. Mišiose Marijampolės bazilikoje buvo melstasi už vysk. Juozą. Gausiai susirinkusių dvasininkų būryje buvo dėkojama Dievui už jo gyvenimo liudijimą, ilgus tarnystės Bažnyčiai metus.

Savo prisiminimais pamoksle dalijosi ir vysk. Rimantas Norvila: „Visos jo tarnystės galėtume sakyti variklis, o drauge ir pamatas buvo jo tikėjimas, Eucharistijos šventimas ir malda. Ir tai jam nebuvo vien tik dvasininko pareiga. Malda jam buvo natūrali kasdienybės dalis, stiprinusi jo santykį su Viešpačiu. Daugelis kunigų pamena charakteringą jo pamaldumo formą – jis mokėjo mintinai ne vieną litaniją ir nuolat jomis melsdavosi. Iš šio nuolatinio buvimo Dievo artumoje kilo ir jo ramybė, pastovumas, gebėjimas įvairiose situacijose išlaikyti pasvertą laikyseną. Prisimename taip pat ir jo paprastumą, kuklumą, bet drauge ir darbštumą, stiprų pareigos jausmą, tiesiakalbiškumą, kuris jokiu būdu nebuvo grubus. Prisimename ir jo giedrą dvasią ir savitą humoro jausmą, kuriuo kartais sugebėdavo palengvinti ir sudėtingesnes aptariamas situacijas. Šios žmogiškosios savybės natūraliai pynėsi su jo tikėjimu ir dvasininko pašaukimu.”