Mielieji,

jau baigiame 2022 -sius, tad sulaukėme ir Šv. Kalėdų – Kristaus gimimo iškilmės. Prieššventinis sujudimas, baltu sniegu jau kuris laikas nuklota žemė, besiartinant Šventoms Kalėdoms  mus nuteikė šventiškiau ir pakiliau.

Visgi, labiau nei žiemiški vaizdai, prieššventinis šurmulys, kalėdinę nuotaiką kuria nusiteikimas žmogaus viduje. O jį labiausiai sąlygoja santykis su artimiausiais žmonėmis, ypač rami ir džiugi siela, nuskaidrinta sąžinė, autentiškas vidinis džiaugsmas. Norisi visus, kaip įvardijama Šventajame Rašte – geros valios žmones, kviesti taip išgyventi Viešpaties atėjimą.

Sulaukus Jėzaus Gimimo visus, nuoširdžiausiai sveikinu, kartu linkiu Kalėdas švęsti pirmiausia kaip dvasinę iškilmę, kaip laiką sklidiną dieviškos malonės.

Kol dar tęsis Kalėdų aštuondienis, jau pasitiksime ir Naujuosius Metus. Paprastai baigdami kiekvienus metus bent trumpai juos apžvelgiame, vertiname kokie jie buvo. Bendras metų pabaigos įspūdis šiemet ne pats šviesiausias ir viltingiausias. Daugelis, pradedant šiuos metus tikėjosi, kad pagaliau pandemija pasitrauks ir žmonės vėl galės gyventi ramiau, darbuotis ir kurti laisvai. Deja, vieną suspaudimą atsekė kiti, ne mažiau slegiantys. Tai karas Ukrainoje ir jį, mūsų krašte, kaip ir daugelyje kitų šalių, lydintys ekonominiai iššūkiai.

Vis gi Šventų Kalėdų laiku pasitikdami Išganytoją, ruošdamiesi pradėti Naujus Metus, nerimą gename šalin, brandiname naujas viltis ir lūkesčius. Tikimės, kad patyrę daug išbandymų, žmonės bus geranoriškesni, atsakingesni. Ir, kad karo žiaurumai, juos lydinčios daugelio kančios, paliaus. Taip pat viliamės, kad visi patirti sunkumai ir išbandymai mus stiprins ir augins. Skatins kurti gėrį, pastebėti šalia mūsų esančius brolį ir seserį, kuriems sunkiau nei mums. Skatins bent kažkuo jiems padėti, juos palaikyti. Juk to ir moko mus visus, Viešpaties gimimo šventimas, primenantis ir jo į žemę atėjimo tikslą – padėti žmonėms.

Jėzaus gimimas kasmet mus kviečia naujai perprasti Jo atėjimo į žemę misiją, naujai atpažinti jo rūpestį žmogumi, didelį palankumą ir meilę mums. Visa tai daug plačiau atsiskleidžia šiuo šventiniu, o kartu ir didingu laiku, kai apsireiškia ir Dievo galybė, ir jo pasiaukojimas.

Taip pat Šventosios Kalėdos mus veda į artimesnę bendrystę su pačiu Viešpačiu, žmogaus pavidalu atėjusiu į mūsų tarpą. Kaip kūdikį, silpną ir visiškai nuo kitų priklausantį, Jėzų – mūsų Atpirkėją daug lengviau priimti. Jo mažumas pridengia visą dievišką didybę ir galią, kurios nusigąstume ir kurią žmogiškai prigimčiai būtų sunku pakelti. Kuri ir Dievo gerumą, gailestingumą mums nustelbtų.

Kaip ir pasirengimo Viešpaties gimimui laikas – adventas, taip ir Šventosios Kalėdos, net ir patiriant šio laikmečio iššūkius, mus apdovanoja džiugia viltimi. O šiuo metu pasauliui ypač reikia tokios, ateinančio Jėzaus nešamos vilties. Jos reikia ne tik Ukrainoje, kur vyksta intensyvūs kariniai veiksmai, griaunami ne tik miestai, kaimai, bet ir daugybės žmonių gyvenimai. Iš Dievo ateinančios vilties reikia ir šeimose, bendruomenėse, tautose. Nes, deja, tarp žmonių, tarp tautų daug priešiškumo, kartais ir neapykantos. Taip pat tikėjimą stiprinančios vilties reikia ir mūsų visuomenėje, kai matome daug vargstančių, skurstančių žmonių, kai priklausomybės lyg rūdys ardo daugelio žmonių ir šeimų gyvenimus, kai neretai patiriame susipriešinimą, nes kvestionuojamos moralinės vertybės, Kūrėjo numatytos šeimos institucijos reikšmingumas, nepaisoma bendrojo gėrio.

Kalėdų dienos Evangelijoje apaštalas Jonas Jėzaus gimimo slėpinį taip nusako: “Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.” (Jn 1,5)  Šiuo laiku mūsuose dienos trumpos ir mažiau šviesos. Kasdienybės prieblandoje Dieviška šviesa mums tebus ir atgaiva, ir sustiprinimas dabartiniu, vis dar besitęsiančių išbandymų metu. Šiuo Kalėdiniu laiku, kai siela pakylėta ir galime į daug ką pažvelgti iš dviejų tūkstantmečių perspektyvos, prisiminkime ir tai, jog įvairiais laikotarpiais žmonės vis patirdavo didelių sunkumų ir, kad jie kažkada praeina. Testiprina mus ir pranašas Izaijas, prabylantis Šventų Kalėdų nakties Šventosiose Mišiose. Rašęs prislėgtai savo tautai, jis kartu ir mus drąsina žodžiais: “Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.” (Iz 9,1)

Kristaus atėjimas teneša mums tą šviesą, kurios neužgožia žmogiška tamsa, kurios iš Dievą tikinčių geros valios žmonių niekas negali atimti.