Mielieji broliai ir seserys Kristuje, nuoširdžiausiai sveikinu visus Jus, švenčiančius Kristaus Gimimą.

Šiemet šv. Kalėdas pasitinkame baigdami Jubiliejaus metus. Šios Kalėdos, žyminčios Jubiliejaus metų pabaigą ir lydimos gausių dvasinių malonių, kviečia mus vis labiau įsisąmoninti Dievo gerumą žmonėms. Sukūręs pasaulį, Dievas amžių būvyje siuntė daugybę ženklų, liudijančių jo troškimą dalytis savo gerumu su mumis. Ištisus tūkstantmečius Jis siuntė pranašus bei liudytojus, kad jie prakalbintų savo laikmečio žmones. Deja, jų pastangos ne visada sulaukdavo deramo dėmesio. Vis dėlto Dievas nenusigręžė nuo žmonių, nepaliko mūsų vienų. Jis netgi davė dar didesnę dovaną – atsiuntė mūsų gelbėti savo Sūnų. Būtent šią žinią ir liudija šv. Kalėdos.

Gimęs Betliejuje Jėzus buvo toks pat silpnas ir trapus, kaip kiekvienas žemiško gyvenimo kelią pradedantis žmogus. Kodėl Dievas pasirinko tokį būdą prabilti žmonijai? Atsakymas į šį klausimą atskleidžia įvairiopus prasminius aspektus. Viena iš prasmių – todėl, kad Jis panorėjo būti vienas iš mūsų. Jėzus tapo silpnas, kad būtų mums artimas, kad jo dėmesingumas paliestų mūsų širdis, ištirpdytų abejingumą ir stiprintų tikėjimą.

Taip nuolankiai ateidamas į žmonių gyvenimus, Jis kartu kviečia, kad pašalintume kliūtis, trukdančias Jį priimti. Tai kliūtys, slypinčios mūsų kasdienybėje: mūsų išankstinės nuostatos, įpročiai, pasirinkimai, nuodėmės. Šiuo džiugiu šventiniu laiku lengviau suprasti ir tai, jog pats Jėzus padeda pašalinti šias kliūtis, jei tik netrukdome Jam tai padaryti. Šventoji Motina Teresė, gerai pažinusi vargo ir silpnumo apraiškas daugybės žmonių gyvenimuose, sakė: „Leiskite Dievui įžengti į jūsų širdis!“ Tokio leidimo prašo ir Betliejuje gimęs Kūdikis Jėzus. Jis tikisi kvietimo įžengti į mūsų gyvenimus, kad praturtintų mūsų dvasią, pripildytų mus savo meile ir gailestingumu.

Dažnai Dievas pirmas ieško mūsų, o ne mes Jo. Jėzus tai liudija Apreiškimo apaštalui Jonui knygos žodžiais: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu…“ (Apr 3, 20). Šiuo šventu laiku, kai ypač palanku atpažinti Dievo gerumą mums, drąsiai ir su pasitikėjimu priimkime Jį, plačiai atverkime Jam savo namų, o kartu ir širdies duris.

Tepadeda mums ir tai, jog Kalėdų šventimas giliai įsišaknijęs ir kasmet palaikomas mūsų krašto kultūroje, šeimų tradicijose, viešajame gyvenime. Šv. Kalėdų neįmanoma nepastebėti – jų šviesa skverbiasi į visus namus ir žmonių širdis. Noriai laukiame jų, džiaugsmingai jas pasitinkame įvairiais būdais: Advento budėjimu, Kūčių tradicijomis, kalėdaičio pasidalijimu, susitaikinimu ir bendryste, eglutėmis, šviesomis. Daugeliui šventimą vainikuoja Kalėdų nakties, kitaip vadinamos Bernelių, ar Kalėdų dienos Mišios, kur prie prakartėlės prisimename Jėzaus gimimą Betliejuje, kur širdis sujaudina giesmės žodžiai: „Sveikas, Jėzau gimusis.“ Išgyvenama ne tik šventinė nuotaika – tai drauge ir dvasinė dieviško gerumo patirtis.

Ypač Kalėdų laiku, švęsdami Viešpaties Gimimą ir patirdami Jo artumą, apmąstydami Jo pasirinkimą tapti vienu iš mūsų, esame kviečiami tapti jautresni tiems, kuriems šiuo metu ypač reikia pagalbos, dėmesio, šilumos. Tai ir ligoniai, ir vargstantys, ir vienišieji mūsų broliai ir seserys. Šv. Kalėdos tai metas dalytis dovanomis, bet dar labiau mūsų dėmesingumu, gerumu. Kaip Jėzus dovanoja save, taip ir mes šiuo laiku mokykimės dovanoti savo laiką, skleisti Dievo gerumą ir meilę savo gyvenimo aplinkoje.

Dieviška Kalėdų šviesa prasiskverbia pro trumpiausių gruodžio dienų prieblandą ir ilgiausių naktų tamsą, žmonių gyvenimuose įsišaknijusio abejingumo, savanaudiškumo sutemas, nuodėmių tamsybes. Kalėdų šviesa kaip Betliejaus žvaigždė nušviečia kelią kiekvienam geros valios žmogui. Tai ta pati Šviesa, kuri „spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (plg. Jn 1, 5).

Kalėdos taip pat stiprina viltį gyventi taikoje. Dėkodami Dievui už visa tai, ką iš Jo gauname ir turime, nepamirškime melstis už taiką pasaulyje – už daugybę kenčiančių žmonių mums artimoje Ukrainoje, taip pat Palestinoje ir kitur, kur taika šiandien atrodo sunkiai pasiekiama. Prie prakartėlės atneškime ir dėl karo kenčiančiųjų maldos šauksmą ir taikos viltis. Melskime taikaus sugyvenimo taip pat ir mūsų šalyje. Prašykime mus gelbstintį Dievą suteikti daugiau tarpusavio supratimo, susikalbėjimo, susitelkimo įveikiant iššūkius, gebėjimo atleisti ir priimti kito žmogaus ribotumus.

Mielieji, Jėzaus gimimas liudija, kad Jis atėjo ne dėl išrinktųjų, bet dėl visų geros valios žmonių: dėl vaikų, dėl jaunų ir senų, dėl klestinčių ir nuvargusių, dėl dirbančių per šventes ir sergančių, dėl besidžiaugiančių šeimų bendryste ir vienišų. Jis neskirsto žmonių pagal išorę: padėtį visuomenėje, gebėjimus, nuveiktus darbus, užgyventą turtą. Jam svarbu tai, kas yra žmogaus viduje, jo širdyje. Tad šiuo šventu laiku ir mes pažvelkime kitokiu, dvasiniu žvilgsniu į mūsų kasdienybę, gyvenimo siekius bei lūkesčius. Priimkime kiekvienam iš mūsų skirtą Dievo planą, būkime dėkingi už Jo gerumą, dovanojamą viltį.

Tegul šios Kalėdos tampa nauju mūsų širdies atvėrimu Dievui. Leiskime Kristui įeiti į mūsų gyvenimus. Tegu Jo atnešta ramybė užlieja mūsų širdis, mūsų šeimas, mūsų miestus ir kaimus.

Su šventomis Kalėdomis! Nuoširdžiai linkiu – tegu Jėzus, įžengiantis į mūsų gyvenimus, sustiprina, paguodžia ir apdovanoja visus amžinosios vilties džiaugsmu.