Neseniai popiežius Leonas XIV vadovavo jubiliejinių 2025-ųjų metų pabaigos iškilmėms. Jubiliejus buvo gausių dvasinių malonių laikas visai Bažnyčiai. Daugybei tikinčiųjų iš viso pasaulio tai buvo piligrimystės ir tikėjimo atnaujinimo laikas, padėjęs stiprinti ryšį su Viešpačiu.
Daugelis mūsų krašto žmonių ypač pakiliai išgyveno nacionalinę lietuvių piligrimystę į Romą praėjusių metų kovo pradžioje. Tai buvo ypatinga dvasinė patirtis išgyvenant vienybę su visuotine Bažnyčia, prisiliečiant prie dviejų tūkstantmečių jos istorijos. Taip pat nemažai mūsų krašto tikinčiųjų aplankė Amžinąjį miestą kitomis jubiliejinių metų dienomis, perėjo pro šventąsias duris didžiosiose Romos bazilikose, pelnė atlaidus. Daugelis taip pat su maldingu nusiteikimu lankė jubiliejines šventoves Lietuvoje.
Nors anas visame krikščioniškajame pasaulyje minėtas malonės laikas jau baigėsi, 2026-ieji metai atneša naujų reikšmingų akcentų mūsų Bažnyčios gyvenime. Kviečiu visus prisiminti, jog šiemet net penkios vyskupijos Lietuvoje mini savo gyvavimo šimtmetį. Viena jų – Vilkaviškio vyskupija.
Šios neeilinės sukakties prisiminimas mus nukelia į 1926 metus, kai buvo pertvarkyta visa Lietuvos bažnytinė provincija. Tuo metu tai buvo reikšmingas įvykis, papildęs įvairiopas mūsų šalies nepriklausomybės įtvirtinimo pastangas. O šio provincijos pertvarkymo pagrindinis strategas ir kūrėjas buvo iš Vilkaviškio vyskupijos kilęs palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis.
Drauge su vyskupijos Kunigų taryba svarstėme, kaip paminėti reikšmingą šimtmečio sukaktį. Sutarėme, kad pasibaigus visuotinėje Bažnyčioje minėtiems Jubiliejaus metams, dera padaryti simbolinę pertrauką iki Gavėnios laikotarpio. Per šį dvasiškai intensyvų liturginį laiką Dievo žodžio skatinami apmąstome savo žmogiškąją būtį ir krikščioniškąjį kelią. Gavėnios laiku mūsų vyskupijos tikinčiuosius drauge kviečiame prisiminti ir savo vyskupijos ištakas, svarbesnius jos istorinius momentus. Taip geriau suvoksime, jog Bažnyčia gyvuoja ne tik dvasinėje plotmėje, bet ir veikia konkrečioje žemiškoje tikrovėje, sujungdama čia gyvenančius tikinčiuosius, visus geros valios žmones. Šioje tikrovėje skleidžiasi žmonių kasdienybė, gyvenimiški siekiai, ugdomas Dievo pažinimas, puoselėjama bendrystė su juo, o per tai bręsta ir amžinojo gyvenimo vaisiai. Tokia daugelio iš mūsų gyvenimo erdvė yra sava vyskupija ir sava parapija.
Vilkaviškio vyskupija, sujungianti šimtą penkias parapijas, yra istorinė Užnemunė. Tai buvusios daug didesnės – Seinų vyskupijos dalis, po 1920 metų likusi Lietuvos teritorijose. Ankstesnis jos gyvavimo laikotarpis mena daug svarbių šio krašto Bažnyčios gyvavimo momentų, daug brandžių, šviesių asmenybių. Tai vyskupai Antanas Baranauskas, Antanas Karosas, daug kitų atmintinų dvasininkų, visuomenės veikėjų. Anuomet veikė garsi Seinų kunigų seminarija, ugdžiusi, stiprinusi daugelio to meto dvasininkų tautinę savimonę. Jos auklėtiniai buvo Užnemunės istorikas kun. Jonas Totoraitis, žemės reformos Lietuvoje vykdytojas prel. Mykolas Krupavičius, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Seimo pirmininkas ir vėliau Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Ši seminarija prisidėjo ir prie kitų svarbių mūsų krašto asmenybių ugdymo – joje mokėsi švietėjas, mokyklų steigėjas Motiejus Gustaitis, lietuvių kalbos puoselėtojas, atgimimo skatintojas Petras Kriaučiūnas, daug kitų talentingų žmonių.
Tai tik kelios užuominos apie mūsų vyskupijos ištakas ir laikotarpį iki 1926 metų bažnytinės provincijos reformos. Tikiuosi, kad per vyskupijos šimtmečio minėjimo metus apmąstysime šį turtingą istorinį paveldą savo parapijose ir bendruose vyskupijos renginiuose.
1926 metais balandžio 4 dieną prasidėjęs Vilkaviškio vyskupijos ir visos Lietuvos bažnytinės provincijos gyvavimo laikotarpis buvo įvairiopai reikšmingas ir turtingas, sykiu pasižymėjo dideliais epochiniais išbandymais bei permainomis. Tai buvo Lietuvos valstybės kilimo, stiprėjimo laikotarpis su įvairiomis to meto politinėmis įtampomis; spartų krašto vystymąsi nutraukė 1940 metų okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Mūsų vyskupijai kaip ir visam kraštui teko patirti sovietmetį, tikinčiųjų ir Bažnyčios persekiojimą, prievartinės ateistinės ideologijos diegimą. Trys atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiai pasižymėjo nepalaužiamu siekiu vėl įtvirtinti savo šalies laisvę ir nepriklausomybę, pastangomis įsijungti į Europos ir pasaulio tautų šeimą.
Per visus šiuos laikotarpius įvairiose gyvenimo srityse, taip pat religinio gyvenimo sklaidoje Užnemunė buvo aktyvi, gyvybinga ir kartu išaugino daug brandžių asmenybių. Atsidavę dvasininkai, seserys vienuolės, uolūs tikintieji pasauliečiai darbavosi leisdami bei platindami katalikišką spaudą, Katalikų Bažnyčios kroniką, dalyvaudami rezistencinėje ir pogrindinėje veikloje. Sovietmečiu nenutrūkusi krikščioniškosios kultūros puoselėjimo tradicija vaisingai tęsiama ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Tegul vyskupijos šimtmečio sukaktis paskatina mus visus platesniu žvilgsniu aprėpti visuotinės ir vietinės Bažnyčios išganingą misiją – vesti Dievą mylinčius ir visus geros valios žmones į amžinąjį gyvenimą. Tegul šimtmečio šventimas padeda mums geriau pažinti Gerąją Naujieną, skelbiamą paties Atpirkėjo Kristaus. Tepadeda ši proga geriau suprasti, kad laimingos pilnatvės ir amžinybės siekis glaudžiai siejasi su sava parapija, sava vyskupija.
Mielieji, šeštojo šių metų sekmadienio Dievo žodžio skaitiniai per apaštalo Pauliaus pamokymus, skirtus ano meto Korinto bendruomenės tikintiesiems, mus ragina priimti ne šio pasaulio praeinančią išmintį, bet dievišką išmintį. Ji skirta mums apšviesti ir išaukštinti, galėtume pridurti – išaukštinti iki dangaus, iki Dievo vaikų, iki Dangaus karalystės paveldėtojų. Tai Karalystė, kurioje, kaip toliau mini apaštalas, atrasime: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Šie žodžiai negali perteikti visos amžinojo gyvenimo pilnatvės ir jos turtingumo, tačiau nurodo aiškią kryptį. Dievo ir artimo meilė mus veda į tą nuostabią pilnatvę, kurios kol kas dar nepajėgiame savo mintimis aprėpti ir iki galo pažinti.
Tačiau šią palaimingą tikrovę galime pasiekti per Kristaus įkurtos Bažnyčios veikimą. Bažnyčia, kurios galva yra pats Kristus, sudaryta iš netobulų žmonių, tokių kaip mes patys. Bažnyčia laiduoja visa, kas reikalinga laimingai amžinybei pasiekti, per sielovadinę veiklą, skelbdama Dievo žodį, teikdama sakramentines malones. Pasak apaštalo Pauliaus, Bažnyčia tikrai yra Kristaus kūnas, kurio Galva yra pats amžinybės Viešpats. Per Bažnyčią skelbiamą Kristaus tiesą liudija daugybės šventųjų gyvenimo pavyzdžiai. Su dėkingumu ir džiaugsmu tad priimkime Kristaus kvietimą būti jo mistinio kūno – Bažnyčios nariais. Pasak palaimintojo Jurgio Matulaičio, „rikiuokimės ir pasišvęskime“ bažnytinėje bendruomenėje, kuri yra šalia mūsų. Drauge siekime laimingo amžinojo gyvenimo.
Vyskupas Rimantas Norvila