Prieš 25-erius metus gruodžio 17 d., trečiąjį advento sekmadienį, vyskupas Juozas Žemaitis MIC, kunigais pašventino aštuonis Vilkaviškio vyskupijos jaunuolius: Arną Abraitį, Rimantą Baltrušaitį, Gintautą Kuliešių, Paulių Marčiulionį, Mindaugą Puidoką, Darių Vasiliauską, Rimantą Venslovą ir Arūną Užupį.
Prisiminimais dalijasi kun. Rimantas Baltrušaitis:
Įstojome į Kauno kunigų seminariją 1990 metais, kaip tik tuo laiku, kai mūsų tėvynė laisvinosi iš okupacijos pančių. Mokėmės drauge, skirtingų vyskupijų klierikai ir buvome pats skaitlingiausias kursas, bent jau pokarinių metų seminarijos istorijoje, ir klierikų skaičiumi mūsų joks kitas kursas ir nepralenkė. 1995 metų gruodžio 17 d. Marijampolės bazilikoje Jo Ekscelencija vyskupas Juozas Žemaitis suteikė kunigystės šventimus 8-iems Kauno kunigų seminariją baigusiems Vilkaviškio vyskupijos alumnams. Keli mūsų broliai šventimus gavo vėliau. O šiandien jau 25 metai, kuomet esame kunigai. Švęsdami šį kunigystės jubiliejų ir su dėkingumu peržvelgdami tuos metus pirmiausia dėkojame Dievui už kunigystės dovaną, ir už ištikimą jo meilę, jo rankos lydėjimą ir vedimą per įvairias gyvenimo situacijas.
Šiandien noriu prisiminti ir širdyje atnaujinti tai, ką kiekvienas jautėme savo širdyse prieš 30 metų praverdami seminarijos vartus ir prieš 25-erius metus tą trečiąjį advento sekmadienį sugulę kniūbsčiomis prieš Marijampolės bazilikos altorių, skambant visų šventųjų litanijos invokacijoms.
Popiežius Praciškus vienoje Velykų homilijoje linkėjo visiems, kurie gal „dažnai esame pavargę, nusivylę ir liūdni? Ar net jaučiamės prislėgti savo nuodėmių? Ar galvojame, kad esame nepajėgūs atsilaikyti? Neužkietinkime savo širdžių, nepraraskime pasitikėjimo, niekada nepasiduokime: nėra situacijų, kurių Dievas negalėtų pakeisti, nėra nuodėmės, kuriuos Jis negalėtų atleisti jei tik atsiveriame Jam“.
Šiandien dėkojame Dievui taip pat ir už įvairiose tarnystės vietose sutiktus žmones, už tai kad galėjome būti su jais ir džiaugsmingais ir liūdnais jų gyvenimo momentais. Kartais sėkmingiau, kartais nelabai sėkmingai, bet bandėme rodyti jiems kryptį, kelią link Jėzus.
Kai žvelgiu atgal į savo gyvenimą, tai negaliu nenustebti, kaip išsipildo apaštalo Pauliaus žodžiai: „Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų…. kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą. Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris Dievo valia mums tapo išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu, kad, anot Rašto, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu.“ 1 Kor 1.26-31
Šiandien praverdamas seną nuotraukų albumą su šventimų fotografijomis, radau ir mažą primicijų paveikslėlį ant kurio yra atspaustas užrašas iš apaštalo Pauliaus laiško romiečiams (11,29): „Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“. Taip pat ant paveikslėlio yra prašymas „Prisiminkite mane savo maldose“. Norėčiau niekada nepamiršti to, kad pašaukimas ir Dievo malonės dovanos neatšaukiami, o maldos už visus mus švenčiančius sidabrinį kunigystės jubiliejų dar kartą prašau jus visus.
Evangelijoje pagal Morkų skaitome apie apaštalų pakvietimą, kai „Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo.“ Mk 3, 13–19. Jėzus pašaukia mokinius ne tik evangelijos skelbti, bet, kad būtų būtų kartu su juo. Kad visada, net sunkiausiais momentais būtume kartu su Jėzumi, kad būtume arti Jo ir tiesiog su Juo – sau, visiems savo kursiniams, ir jums visiems kurie šiuos žodžius skaitote, nuoširdžiai linkiu.
