Lietuvos vyskupai, prisimindami prieš metus Lietuvoje įvykusį popiežiaus Pranciškaus vizitą, nutarė paminėti šią sukaktį vyskupijų katedrose bei parapijose. Prabėgus metams po šio visam mūsų kraštui tiek dvasiškai tiek istoriškai labai reikšmingo įvykio, tikintieji buvo kviečiami iškilmingai dėkoti Viešpačiui už šią nepaprastą malonę – apaštališkąjį vizitą.

Rugsėjo 22 d., tokio kvietimo vedini, vilkaviškiečiai ir svečiai rinkosi Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo katedroje bendrai padėkos maldai už Šventojo Tėvo apsilankymą ir jo metu gautas malones. 12 val. iškilmingai liturgijai vadovavo J. E. vysk. Rimantas Norvila, drauge meldėsi Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris kun. L. Baltrušaitis, Marijampolės dekanas kan. D. Brogys, Vilkaviškio dekanas prel. V. Gustaitis, Veiverių parapijos klebonas g. kan. K. Vosylius.

Vyskupas savo pamoksle prisiminė keletą svarbesnių šio išskirtinio vizito akcentų. Visų pirma tai popiežiaus akcentuotos nuorodos į mūsų krašto praeitį. „Tik atvykęs ir lankydamasis Daukanto aikštėje Vilniuje, prisimindamas praeities kartas, Popiežius ragino atgaivinti ryšį su tuo, kas mus ugdė praeityje, vertinti ankstesnių kartų įveiktus sunkumus, jų pasiekimus ir gerbti tokį atminimą. Tai mums tampa stiprybe iš praeities.“ Būtent šaknys, kurios mus kiekvieną sieja su praeitimi, yra tai, ant ko turėtume statyti šiandieną. “Mes nesame žmonės be šaknų.” Net du kartus šiuos žodžius popiežius Pranciškus kartojo ir susitikime su jaunimu Vilniaus katedros aikštėje, kalbėdamas apie mūsų tapatybę, susijusią su sava šalimi ir su priklausymu savo tautai.”

Be viso to, ganytojas paminėjo, kad daugiausia popiežius kalbėjo apie šiandieninį tikėjimo liudijimą, sekimą Kristumi, bendruomeniškumą, artimo meilę. „Labai vaizdingai Kaune šv. Mišiose popiežius ragino visą bažnyčią mūsų krašte, kiekvieną tikintįjį parodyti artimo meilę tiems, kuriems sunku. Dar kartą prisiminkime šiuos jo žodžius: “Ten, Vilniaus mieste, Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui.” Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose. Tačiau žinokime, kad tas išėjimas, kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje. Kartais reiks elgtis, kaip sūnaus palaidūno tėvui, kuris prie durų laukia grįžtančio, kad galėtų jas atverti, kai tik sūnus prisiartins; arba kaip mokiniai, kuriems reikia išmokti tai, kad kai priimi mažutėlį, priimi patį Jėzų.”

„Tebūna visa tai ir mums ypatingos dvasinės šviesos stipriu liudijimu ir prisiminimu. Tegul ir jo žodžiai, labiausiai pabrėžiantys dvasinius dalykus, būna svarbūs mūsų gyvenimui ir išganymui. Įsiklausydami į popiežių Pranciškų, priimdami jo dėmesį bei asmeninį liudijimą mums ir mes patys stenkimės būti Dievo ir artimo meile gyvenančiais žmonėmis, besidžiaugiančiais amžinojo gyvenimo viltimi.” – ragino vyskupas R. Norvila.