Seserų Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija įsijungė į Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją

2022 m. rugsėjo 3 d., Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje, prie Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos Steigėjo Arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC relikvijų, šv. Mišias aukojant J. E. Rimantui Norvilai, Vilkaviškio vyskupui, bei  J. E. Linui Vodopjanovui OFM, Panevėžio vyskupui, LVK Vienuolijų reikalų komisijos pirmininkui, Seserų Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija įsijungė į Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją. Įsijungiančios seserys atnaujino įžadus pagal Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos Konstituciją, joms įteikta šios Vienuolijos Konstitucijos bei ženkleliai.

Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijos Prefektas J. E. kard. João Braz de Aviz dekretą, suteikiantį leidimą šiam įsijungimui, pasirašė 2022 m. gegužės 13 d. Iki šio momento atvedęs abiejų kongregacijų maldos, bendrystės ir sprendimų kelias tęsėsi bemaž aštuoniolika metų. Istorinis šių vienuolinių šeimų ryšys siekia jų Steigėjus: pal. Honoratas Kožminskis OFM Cap, Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijos Steigėjas, buvo pal. Jurgio Matulaičio MIC, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų Steigėjo dvasios vadas, pakvietęs jį į pagalbą darbuotėje dėl jo įsteigtų moterų pašvęstojo gyvenimo bendruomenių XX a. pradžios Varšuvoje. Ypač gili bendrystė, trukusi visą gyvenimą, palaimintąjį Jurgį susiejo su Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijos seserimis, kai 1904 m., ištikus kaulų tuberkuliozės krizei, gydymas vargšų ligoninėje vos nesibaigė jauno kunigo mirtimi, šios bendruomenės seserys tapo jo gelbėtojomis ir slaugytojomis. 1919 – 1920 m. palaimintojo Jurgio rūpesčiu šios vienuolijos seserys lietuvaitės įsikūrė Lietuvoje. Išlikusi gausi palaimintojo Jurgio korespondencija su Brangiomis Panelėmis iš Pienkna gatvės, kaip jas meiliai vadino, liudija gilią bendrystę, abipusį dėkingumą ir pagarbą. Paskutinį išlikusį šios kongregacijos seserims rašytą laišką (1926 m. kovo 31 d.) palaimintasis Jurgis užbaigia prašymu ar beveik nurodymu: „Prašau melstis už mane. […] Turite išprašyti man čia šventumą, o ten – dangiškąją laimę.“