Pasauliečių pranciškonų brolijos organizuota piligriminė kelionė

Piligriminė kelionė į Jurbarką

2025 m. vasario 23 d. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija parapijos tikintiesiems surengė piligriminę kelionę į Jurbarką. Į ją pakvietė Kauno  – Vilkaviškio regiono dvasinis asistentas kun. br. Rolandas Taučius OFM.

Pirmiausia aplankėme Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčią, kur sekmadienio Šv. Mišias aukojo brolis pranciškonas Rolandas  Taučius OFM. Pagrindinė homilijos mintis – būti tokio nusistatymo kaip Jėzus ir nesivadovauti savo klaidingais troškimais. Tad būtina išmokti ne tik atleisti priešams, bet jiems linkėti gero ir nukęsti mus ištinkančias nesėkmes. Tik tada būsime perkeisti dieviškosios meilės.

Pasistiprinę dvasiniu  maistu, toliau klausėmės br. pranciškono pasakojimo apie bažnyčią. Raudonų plytų mūro bažnyčia atstatyta 1902 m. Iki tol ji buvo medinė ir  gaisrų nualinta. Ypač visus nustebino sakykla ir kryžius, išdrožinėtas kryždirbio Pranciškaus Mikutaičio. Taip pat gėrėjomės jo nutapytu Šv. Pranciškaus stigmų paveikslu. Labai apsidžiaugėme, suradę gražų  altorėlį, iš kurio į mus žvelgė giedros pal. Jurgio Matulaičio akys.

Toliau    bendrystę tęsėme prie skoningai papuošto pietų stalo. Visur jautėme šiltą priėmimą ir nuoširdų rūpestį piligrimais. Po pietų keliavome į Jurbarko krašto muziejų, kuris įsikūręs buvusioje dvarvietėje. Su muziejaus įdomybėmis mus supažindino dr. Arvydas Griška. Įėję pamatėme nemažai Ukrainos vėliavų, kurias iš fronto parveža lietuviai, į ten gabenantys  įvairią techniką. Gidas kvietė atkreipti dėmėsį į Lietuvai svarbų dokumentą – tai V. Kudirkos pirmą kartą išleistą laikraščio „Varpas“ numerį ir pirmuosius  mūsų valstybės pinigus – popierinius centus.

Su įdomumu klausėmės pasakojimo apie Jurbarko krašto dvaro istoriją. Dvarą valdė įžymūs žmonės: Žygimantas Senasis Jurbarką padovanojo karalienei Bonai, kuri atvežė Italijos kultūrą. Rusų okupacijos laikais dvaras atiteko Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, dar vėliau jį paveldėjo kunigaikščiai Vasilčikovai. Po Nepriklausomybės 1918 m. čia buvo įkurta gimnazija. Kelionę tęsėme Kristaus Atsimainymo cerkvėje, kuri nustebino savo erdvumu ir gražia architektūra. Dabar čia rengiamos įvairios parodos, konferencijos bei parodos.

Apžiūrėję dvaro įdomybes, sėdome į autobusą ir nuvykome  į Vertimų kaimelį. Aplankėme Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Čia, mažame kambarėlyje, labai kukliai gyveno kunigas  brolis pranciškonas kapucinas – Tėvas Stanislovas. Jis  buvo tvirto dvasios, malda padėjo ištverti lagerių sunkumus. 1956 m. grįžo į Vertimus iš Vorkutos, po metų vėl ištremtas į Sibirą. Vertimuose keldavosi 5 val. ryto, savo maldas vadino „atsidūsėjimais“, dar vertė vokiečių poeto Rainerio Marijos Rilkės poeziją: „ visa tai, kas skuba, praeis greit pro šalį, nes tik tai, kas išlieka, pašventina mus“. Tėvas Stanislovas mokė gyventi tyliai ir nurimti Dievuje.

Piligriminė kelionė praturtino dvasiškai, leido suprasti, kad tik saugodami ir puoselėdami savo tikėjimo ir kultūros šaknis, išliksime stiprūs ir nenugalimi.

J. Lebskienė OFM