Piligriminė kelionė į Jurbarką
2025 m. vasario 23 d. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija parapijos tikintiesiems surengė piligriminę kelionę į Jurbarką. Į ją pakvietė Kauno – Vilkaviškio regiono dvasinis asistentas kun. br. Rolandas Taučius OFM.
Pirmiausia aplankėme Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčią, kur sekmadienio Šv. Mišias aukojo brolis pranciškonas Rolandas Taučius OFM. Pagrindinė homilijos mintis – būti tokio nusistatymo kaip Jėzus ir nesivadovauti savo klaidingais troškimais. Tad būtina išmokti ne tik atleisti priešams, bet jiems linkėti gero ir nukęsti mus ištinkančias nesėkmes. Tik tada būsime perkeisti dieviškosios meilės.
Pasistiprinę dvasiniu maistu, toliau klausėmės br. pranciškono pasakojimo apie bažnyčią. Raudonų plytų mūro bažnyčia atstatyta 1902 m. Iki tol ji buvo medinė ir gaisrų nualinta. Ypač visus nustebino sakykla ir kryžius, išdrožinėtas kryždirbio Pranciškaus Mikutaičio. Taip pat gėrėjomės jo nutapytu Šv. Pranciškaus stigmų paveikslu. Labai apsidžiaugėme, suradę gražų altorėlį, iš kurio į mus žvelgė giedros pal. Jurgio Matulaičio akys.
Toliau bendrystę tęsėme prie skoningai papuošto pietų stalo. Visur jautėme šiltą priėmimą ir nuoširdų rūpestį piligrimais. Po pietų keliavome į Jurbarko krašto muziejų, kuris įsikūręs buvusioje dvarvietėje. Su muziejaus įdomybėmis mus supažindino dr. Arvydas Griška. Įėję pamatėme nemažai Ukrainos vėliavų, kurias iš fronto parveža lietuviai, į ten gabenantys įvairią techniką. Gidas kvietė atkreipti dėmėsį į Lietuvai svarbų dokumentą – tai V. Kudirkos pirmą kartą išleistą laikraščio „Varpas“ numerį ir pirmuosius mūsų valstybės pinigus – popierinius centus.
Su įdomumu klausėmės pasakojimo apie Jurbarko krašto dvaro istoriją. Dvarą valdė įžymūs žmonės: Žygimantas Senasis Jurbarką padovanojo karalienei Bonai, kuri atvežė Italijos kultūrą. Rusų okupacijos laikais dvaras atiteko Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, dar vėliau jį paveldėjo kunigaikščiai Vasilčikovai. Po Nepriklausomybės 1918 m. čia buvo įkurta gimnazija. Kelionę tęsėme Kristaus Atsimainymo cerkvėje, kuri nustebino savo erdvumu ir gražia architektūra. Dabar čia rengiamos įvairios parodos, konferencijos bei parodos.
Apžiūrėję dvaro įdomybes, sėdome į autobusą ir nuvykome į Vertimų kaimelį. Aplankėme Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Čia, mažame kambarėlyje, labai kukliai gyveno kunigas brolis pranciškonas kapucinas – Tėvas Stanislovas. Jis buvo tvirto dvasios, malda padėjo ištverti lagerių sunkumus. 1956 m. grįžo į Vertimus iš Vorkutos, po metų vėl ištremtas į Sibirą. Vertimuose keldavosi 5 val. ryto, savo maldas vadino „atsidūsėjimais“, dar vertė vokiečių poeto Rainerio Marijos Rilkės poeziją: „ visa tai, kas skuba, praeis greit pro šalį, nes tik tai, kas išlieka, pašventina mus“. Tėvas Stanislovas mokė gyventi tyliai ir nurimti Dievuje.
Piligriminė kelionė praturtino dvasiškai, leido suprasti, kad tik saugodami ir puoselėdami savo tikėjimo ir kultūros šaknis, išliksime stiprūs ir nenugalimi.
J. Lebskienė OFM
