Budavonės miško ramybėje birželio 20 -osios vidudienį vėl susitiko praeitis ir dabartis. Šį birželį sukanka lygiai 85 metai nuo dienos, kai čia buvo žiauriai nužudyti trys Vilkaviškio vyskupijos dvasininkai: Justinas Dabrila, Vaclovas Balsys, Jonas Petrika. Tradicinis kasmetinis susibūrimas kankinių žūties vietoje įrodo, kad laikas nepajėgus ištrinti atminties.
Miško laukymėje, prie kankinius ir jų kankinystę menančio paminklo, kryžių ir laikino altoriaus maldai susikaupė dvasininkai ir tikintieji iš įvairių parapijų. Šv. Mišioms vadovavo vyskupas Rimantas Norvila, kartu šv. Mišių auką aukojo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, Vilkaviškio ir Marijampolės dekanatų dekanai kan. Virginijus Gražulevičius ir Deimantas Brogys, kunigai Alvydas Dvareckas, Žydrūnas Kulpys, Deividas Baumila, Audrius Kurapka, Jonas Cikana, Rimantas Venslova, Rolandas Judeikis. Šv. Mišiose giedojo Bartninkų bažnyčios giesmininkai.
Šv. Mišių įžangoje vyskupas pasveikino susirinkusius ir pasidžiaugė, kad nepasimiršta tragiški įvykiai. Kartu tai yra mums liudijimas, stiprinantis tikėjimą, gaivinantis mūsų dvasią ir pamokantis ištikimybės tikėjimui, ištikimybės Kristui. Taip pat tai suvokimas, kad krikščionio gyvenimas nėra vien tik džiaugsmas, vien tik malonūs dalykai, kas pastaruoju metu labai akcentuojama pasaulietinėje aplinkoje. Žmogaus gyvenimas įvairus, ir, kaip žinome, Atpirkimo misija buvo išpildyta taip pat per kančią. „Nebijokime tų momentų, kurie sunkesni gyvenime, nes kaip tik jie mus labiausiai augina, moko gerumo, solidarumo, ištikimybės,“ – sakė ganytojas, kviesdamas jungtis į šventą mišių auką, joje prisimenant kankinius ir prašant ir mūsų kraštui gilesnio, tvirtesnio tikėjimo, krikščioniškųjų vertybių naujo atpažinimo, supratimo, kad jos yra niekuo nepakeičiamos.
Trijų kunigų žemiškasis gyvenimas Budavonės miške netikėtai nutrūko pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną – 1941 metų birželio 22-ąją. Tačiau šių kunigų istorija nesibaigė tą dieną, kaip sakė vyskupas homilijoje. Praėjo dešimtmečiai, pasikeitė kelios kartos, o jų tikėjimo liudijimas išliko gyvas. Kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais, taip ir čia kankinių kraujas tapo sėkla, iš kurios iki šiol auga tikėjimas, drąsa ir ištikimybė Dievui. Šie kunigai nesiekė tokios lemties. Jie net tos dienos rytą negalėjo įsivaizduoti, kokie žiaurūs išbandymai jų laukia. Tačiau atėjus kančios išbandymams jie liko ištikimi Kristui. Tai svarbiausias jų viso gyvenimo liudijimas…
Todėl vyskupas R. Norvila homilijoje kvietė paklausti savęs, „kokia yra mano tikėjimo kaina? Kiek man brangi vienybė su Kristumi? Kiek esu pasirengęs dėl jos aukotis? Mums nereikia iškęsti tokių išbandymų, kokius patyrė Budavonės kankiniai. Mūsų dienomis nesame persekiojami dėl tikėjimo ir mums negresia mirtis dėl priklausymo Kristui. Tačiau kiekviena karta turi išmėginimų. Ir šiandien kai kada reikia drąsos likti tikinčiuoju, nepasiduoti abejingumui, atsisakyti to, kas prieštarauja Evangelijai, atleisti, kai sunku atleisti. Aukotis dėl kitų, kai patogiau būtų galvoti tik apie save. Didžioji ištikimybė prasideda nuo mažų kasdieninių pasirinkimų.“
Vyskupas paminėjo ir tai, kad Budavonės kankiniai primena kunigystės dovaną, o Budavonės istorija tai, kad kiekvienas krikščionis pakviestas būti Kristaus liudytoju. Ir dar daug ką svarbaus: kad turinčiųjų galią pergalė laikina. Smurtas gali sužeisti kūną, bet negali sunaikinti tiesos, blogis gali atimti gyvybę, tačiau negali atimti žmogaus ištikimybės Dievui ir amžinojo gyvenimo. „Tai svarbi ir pamokanti žinia ir mūsų laikams. Matydami karą Ukrainoje ir kitus pasaulio konfliktus, kartais galime manyti, kad viską lemia ginklai ir jėga. Tačiau krikščionis žino, kad paskutinis žodis priklauso ne blogiui, bet Dievui. Ne neapykanta nugali meilę, bet meilė nugali neapykantą.“
Šv. Mišių pabaigoje sukalbėta Švč. Jėzaus širdies litanija, žmonijos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas.
Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas padėkojo už bendrą maldą vyskupui, kunigams, Bartninkų seniūnui ir seniūnijos darbininkams už sutvarkytą aplinką, moterims už kunigų žūties vietos papuošimą gyvenimo džiaugsmą ir kūrinijos grožį liudijančiais gėlių žiedais.
Po vyskupo suteikto palaiminimo kunigai ir visi šv. Mišių dalyviai dar valandėlę pasiliko dvasinėje sukauptyje. Mokytojos Loretos Kelnerienės paruošti mokiniai literatūrine – muzikine kompozicija priminė kunigų Lankeliškių parapijos klebono Vaclovo Balsio, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos kapeliono Jono Petriko, dvasios tėvo dr. Justino Dabrilos kankinystės istoriją. Tekstus skaitė Gražiškių gimnazijos Bartninkų J. Basanavičiaus skyriaus mokiniai, muzikinius kūrinius atliko Vilkaviškio menų mokyklos Kybartų skyriaus akordeono klasės mokiniai.
Birutė Nenėnienė
Birutės Nenėnienės nuotraukos
