1999 metų birželio 13 d. Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis(MIC) pašventino Alvito parapijos vaikų globos namus, pavedant juos Lietuvos jaunimo globėjo šv. Kazimiero globai. 2019 m. birželio 13 -ąją šv. Antano Paduviečio, Vilkaviškio vyskupijos globėjo dienoje, galima sakyti tarptautiniu mastu, paminėtas VšĮ „Alvito Šv. Kazimiero namai“ jaunuoliškas amžius.
Kada organizatoriai numatė 20 – mečio iškilmių datą, sinoptikų prognozių, jog birželio 13-oji būsianti karščiausia birželio mėnesio diena, nežinojo. Simboliška, kad dvidešimties metų kelyje būta gan „karštų“ dienų, situacijų, problemų, džiaugsmų, kas nugulė į širdis glostančius ir net ašarą išspaudžiančius prisiminimus, dėkojimus Dievui ir daugeliui žmonių. Jau vien tai, kad šios įstaigos pavadinimas šnekamojoje kalboje vartojamas mažybine forma – „nameliai“, o jos direktorius, Alvito šv. Onos parapijos klebonas kun. Vytautas Kajokas, vadinamas „kunigėliu“, nusako jaukią šioje įstaigoje gyvenančių, dirbančių bei palaikančiųjų bendrystę.
Į iškilmes atvyko Vilkaviškio rajono savivaldybės vadovai, įvairių įstaigų, kaimų bendruomenių, nuolatinių ir naujų rėmėjų atstovai ( Lions, Rotary klubų, karinio laivo „Sūduvis“ įgulos, pirmasis nacionalinis mecenatas Arvydas Paukštys ir kt.), pirmieji namelių projekto ir kūrimo idėjos palaikytojai. Net per trisdešimties žmonių grupė atvyko iš Vokietijos Oldenburgo krašto, kartu su Visbeko vicemeru ir savo tautiečius labdaringai veiklai subūriusiu Vilkaviškio garbės piliečiu Alfonsu Hopingu bei žmona Margret.
Padėkos šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo Vilkaviškio ir Marijampolės dekanatų dekanai Vytautas Gustaitis ir Deimantas Brogys bei dar keturi kunigai. Šv. Mišias vyskupas pradėjo lietuvių ir vokiečių kalbomis padėkodamas Dievui už malonę gyvuoti ir bendradarbiauti, abiem kalbomis nuskambėjo šv. Rašto skaitiniai, giesmės.
Homilijoje vyskupas R. Norvila išplėtojo krikščioniškosios bendrystės sampratą kaip dovaną joje augti bendruomenės nariams, maldos, dėmesio ir gerumo sparnais apglėbiant tuos, kurie vingiuotuose gyvenimo keliuose reikalingi socialinės ir dvasinės pagalbos. „ Alvito nameliai“ esą kaip jungianti grandis krikščioniškajai tarptautinei bendrystei, sėjant ir skleidžiant gėrį su meile Dievui ir artimui.
Mišių pabaigoje Alfonsas Hopingas perdavė globos namams Marijos skulptūrėlę ir darbuotojams palinkėjo tokio švelnumo ir ramybės, kokį skleidžia daug skausmo patyrusios Dievo Motinos veidas. Vyskupas dovaną pašventino.
Toliau šventė persikėlė į Alvito bendruomenės namus. Jautrią šventinę programą vedė globos namų vaikai, darbuotojai parengė ir parodė skaidres iš šių namelių gyvenimo istorijos. Jubiliejui išleido gausiai iliustruotą knygelę.
Daug padėkos žodžių išsakyta namelių direktoriui kun. V. Kajokui, o jis padėkos žodžius ir raštus skyrė daugeliui rėmėjų, bendraminčių. Alfonsas Hopingas su jauduliu prisiminė daugiau nei dvidešimties metų draugystę su Alvitu ir Marijampolės regionu. Namelių kūrimo ir palaikymo misija Alfonso ir Margret šeimai kilo 1996 m. po skaudžios sūnaus Marko netekties, aplankius Lietuvą ir pamačius dėl įvairių priežasčių jiems neregėtame skurde gyvenančias šeimas. Renginio auditorijai prasitarė, jog šis jubiliejus kartu ir Marko atminimo diena.
Hopingų šeima Vokietijoje subūrė daug tautiečių šeimų kilniai krikščioniškai labdarai. Dešimtis kartų delegacijos buvo atvykusios į Lietuvą, globos namų vaikai keletą kartų viešėjo Vokietijoje.
Alvito parapijos namai buvo pradėti remontuoti 1997 m. Ir tai buvo pirmieji tokios paskirties namai Vilkaviškio vyskupijoje. Vėliau pastatytas naujas pastatas. Pastaruoju metu Lietuvos valdžios viršūnėse garsėjant siūlymams dėl panašių įstaigų reformos, neaiški ir šių taip reikalingų namelių ateitis. Šiuo metu juose gyvena 21 globotinis. Per dvidešimtmetį juose šilumą, rūpestį, materialinę ir dvasinę paramą jautė 105 ugdytiniai, keisdamiesi čia dirbo apie 70 darbuotojų, kai kurie dirba visą dvidešimtmetį.
Pabaigoje visi minėjimo dalyviai buvo pakviesti į globos namelius pasivaišinti, pabendrauti.
Birutė Nenėnienė
Autorės nuotr.
