Pandemija negailestingai pakeitė daugelį įprasto gyvenimo sričių. Bandome su tuo susitaikyti, mokomės naujų bendravimo taisyklių, tačiau iššūkiai labai dideli. Juos įveikti būtų dar sunkiau, jeigu šalia neatsirastų žmonių, kurie, nepaisydami užgriuvusios nežinios ir sunkumų, savanorystei skiria savo talentus ir laiką.
Ilgametę tokios veiklos patirtį turinčio Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Giedrė Volff ir socialinė darbuotoja Kristina Braukylienė pasakoja, kad pandemija smarkiai pakoregavo jų kasdienybę. „Dauguma ilgamečių mūsų pagalbininkų yra vyresnio amžiaus, todėl karantino metu, įvertinę asmenines galimybes ir sveikatą, kai kurie iš jų apribojo savanorystę. Perorganizavome kai kurias veiklas, tačiau stokojantys žmonės tikrai nėra palikti likimo valiai. Laikantis visų apsaugos reikalavimų, teikiame pagalbą ir naujai besikreipiantiems, ir jau esantiems mūsų globotiniams. Su kai kuriais palaikome ryšį telefonu, išklausome, patariame“.
Jau septintus metus savanoriaujanti Onutė Juodkienė savo pavyzdžiu įkvepia ir kitus karitiečius, ir pagalbos besikreipiančius: „Esu laiminga, galėdama padėti kitiems, pamirštu save, savo bėdas ir skausmus, kai galiu nors šiek tiek palengvinti kitų kančias. Tokių žmonių gyvenimo kelyje sutikau labai daug.