Saulėtą liepos 26-osios sekmadienį Alvito parapija šventė titulinius šv. Onos atlaidus ir naujosios bažnyčios gimtadienį – konsekraciją. Šios istorinės šventės ne viena alvitiečių karta laukė 76 –erius metus, po to, kai 1944 m. rudenį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo susprogdinta antroji Alvito bažnyčia, o sovietų valdžia neleido jos atstatyti.

Iš vakaro, šeštadienį, senojoje bažnytėlėje buvo aukojamos padėkos Dievui šv. Mišios už statytojus ir geradarius, svečiai kunigai klausė išpažinčių. Sekmadienį prieš sumos šv. Mišias parapijiečiai senojoje bažnytėlėje kalbėjo rožinį. Ši ir kitos maldos daug metų nuolat vis siunčiamos Dievui su viltimi, kad išsipildytų alvitiečių troškimai turėti naujus maldos namus. Šventės išvakarėse garbaus
amžiaus parapijietės, ėjusios patvarkyti klebonijos aplinkos, žvelgdamos į naują bažnyčią su džiaugsmo ašaromis akyse apibudino vienu žodžiu: „Didinga!”

Įžengė į šventovę
Sekmadienį šventoriuje gausiai susirinkę istorinio įvykio liudininkai stebėjo iškilmių pradžią. Chorui giedant psalmę „Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam“, nuo senosios bažnytėlės iškilminga dvasininkų procesija priartėjo prie naujosios bažnyčios uždarų centrinių durų. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pasveikino visus su šia širdžių džiaugsmo diena ir palinkėjo naujuose Dievo namuose patirti jo artumą. Bažnyčią stačiusios „Archis“ bendrovės vadovas Jonas Urbonas simbolinį raktą įteikė vyskupui, o šis perdavė parapijos klebonui Vytautui Kajokui ir paprašė atrakinti duris. Tada vyskupas su klebonu pirmieji įžengė į šventovę ir pakvietė užeiti visus žmones.

Iškilmių eigą komentavo g. kan. prof. dr. Rimas Skinkaitis. Jis paaiškino šio įėjimo gilią prasmę: Bažnyčia simbolizuoja dangiškąją Jeruzalę, į kurią mes keliaujame. Į ją mus veda Kristus. Kadangi sakramentų šventimo metu vyskupas ir kunigas veikia Kristaus asmeniu, todėl vyskupo asmenyje Kristus regimu būdu mums atidaro vartus į išganymą arba dangaus karalystę, o mes paskui jį tikėjimo keliu sekame Kristų. Likusieji lauke iškilmių ceremonijos transliaciją stebėjo ekrane.

Po įžangos maldos vyskupas palaimino vandenį. Šis vanduo primena Krikštą, kurio dėka esame tapę gyvąja šventove. Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis apšlakstė tikinčiuosius ir naujosios bažnyčios sienas. Simboliška, kad 2009 metais liepos 26 dieną Vilkaviškio vyskupui ( dabar emeritui) Juozui Žemaičiui šventinant būsimos Alvito bažnyčios pamatus, tuomet Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras A. Poniškaitis kartu apėjo ir juos taip pat apšlakstė.

Po Žodžio liturgijos ir vyskupo R. Norvilo homilijos prasidėjo konsekravimo apeigos. Buvo giedama Visų Šventųjų litanija, kalbama konsekracijos malda. Krizmos aliejumi vyskupas R. Norvila patepė altorių, o kardinolas Sigitas Tamkevičius ir vyskupas Arūnas Poniškaitis keturis bažnyčios šonuose pritvirtintus kryželius. Sienų patepimas reiškia, kad šis statinys nėra tik salė. Jis yra Dvasios
pripildyta erdvė, kurioje vyksta giliausias Dievo ir žmogaus susitikimas. Altoriaus patepimas Krizma reiškia, kad jis nuo dabar simbolizuoja Kristų, uolą, kurios niekas negali įveikti, o prie tos uolos renkasi ir buriasi Dievo tauta. Šie patepimai, kaip ir vėliau sekęs altoriaus ir visų susirinkusiųjų pasmilkymas bei kiti konsekracijos veiksmai, turi be galo gilią prasmę. Po pašventinimo ir pasmilkymo altorius buvo parengtas Aukos liturgijai: uždengtas staltiese, padėta liturginiai indai, gėlės, uždegtos žvakės ir šviesos visoje bažnyčioje. Po Komunijos apeigų kardinolas S. Tamkevičius pašventino tabernakulį ( iš lotyn. k .- palapinė), kuriame visuomet saugomas Švč. Sakramentas.

Iškilmių pabaigoje kardinolas S. Tamkevičius pašventino naujuosius vargonus. Po gausybės sveikinimų ir padėkų, vyskupo R. Norvilo palaiminimo vyskupai, kunigai, bažnyčios statytojai, mecenatas Arvydas Paukštys, garbingi svečiai pasirašė Alvito šv. Onos bažnyčios konsekravimo aktą. Pustrečios valandos trukusios konsekravimo iškilmės po pertraukėlės buvo papildytos perpus trumpesne dvasios atgaivos programa – naujųjų vargonų muzikos pirmuoju koncertu bažnyčioje.

Iškilmių metu galingai skambėjo dar tik šiai šventei susibūręs naujomis jėgomis papildytas Alvito parapijos choras, kuriam dirigavo Aurika Kajokaitė, vargonais grojo Sidona Pudinskienė.

Svečiai, sveikinimai, liudijimai
Neeilinėse iškilmėse dalyvavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius, Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, per trisdešimt vyskupijos parapijų kunigų. Taip pat atvyko Seimo nariai Algirdas Butkevičius ir Kęstutis Smirnovas, rajono savivaldybės vadovai, Lietuvos kariuomenės vadas generol. leit. Valdemaras Rupšys, Vilkaviškio rajono garbės pilietis Alfonsas Hopingas su grupe iš Vokietijos. Iškilmių metu išskirtinai daug kartų minėti ir pagerbti „Teltonikos“, „Archis“ bendrovės atstovai, bažnyčios darbų statybos vykdytojai Vilius, Rokas ir Jonas Urbonai. Daugiausia pagarbos, padėkos ir plojimų buvo skirta nacionaliniam ir Alvito bažnyčios mecenatui Arvydui Paukščiui ir jo žmonai Gražinai. Už neįkainojamą finansinę pagalbą jam rajono savivaldybės sprendimu neseniai suteikto rajono garbės piliečio regalijas įteikė rajono meras A. Neiberka. Parapijos klebonas Vytautas Kajokas pasveikino Gražinos ir Arvydo Paukščių šeimą su išvakarėse švęsta jų asmenine švente – santuokos 33 metų sukaktimi. „Švenčiama ne kas kita, o ypatingos Dievo dovanos įvykis, ši diena primena, kad Dievas tikrai yra, didis stebuklas šiame moderniame ir ne kartą abejingame pasaulyje. Tas stebuklas įvyko ir per ganytoją vyskupą Rimantą Norvilą, kuris patikėjo, kad Alvitui reikia bažnyčios, per architektą Vilių Urboną, kurio kūrinys tapo tikrove. Ir per Arvydo Paukščio tą vienintelį tartą ir įgyvendintą žodį „padėsime“, tikriausiai dar ne vieną dešimtmetį būtume laukę šios bažnyčios,“ – liudijo klebonas. Toliau dėkojo ir simbolinėmis prisiminimo dovanėlėmis – bažnyčios varpo kopijomis ir bažnyčios maketais- apdovanojo daugelį pagalbininkų, rėmėjų.
Paprastumu, žmogiškąja šiluma besidalijantis mecenatas Arvydas Paukštys bažnyčioje drąsiai paliudijo, kad savo gyvenime ypatingų malonių patyrė per pasitikėjimą Dievu ir maldą, kad finansinė jo šeimos parama Balbieriškio ir Alvito bažnyčių statyboms yra tarsi votas – padėka Viešpačiui už savo gyvenimo istoriją. „Jūsų Ekselencija vyskupas turėjo tikėjimą, kad bažnyčia bus pastatyta, o aš čia atėjau su meile, Dievas išgirdo, bažnyčia atsirado … Aš tik tarpininkas ,“- kvietė A. Paukštys žmones gilinti savo santykį su Viešpačiu, nepamiršti maldos. Mecenatas į šį kraštą atnešė viltį, paliudijo kad tikėjimas Dievu yra pagrindinė mūsų gyvenimo vertybė.

Ieškojimų ir vilties keliu

Alvito parapija įkurta 1617 m. spalio 17 d. karaliaus Zigmanto Vazos fundacijos aktu. Pirmosios Alvito medinės bažnyčios statybą rėmė Paširvinčio seniūnė Ona Ketlerytė Radvilienė, todėl ir buvo pasirinktas Šv. Onos vardo titulas. Po 200 metų,1824 metais, buvo baigta antroji mūrinė bažnyčia, statyta anų laikų sąlygomis dvidešimt metų. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ji buvo apgriauta ir 1921- 1924 m. parapijiečių bei tuometinio klebono Petro Maslausko rūpesčiu atstatyta. Tačiau 1944 metais, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, bažnyčia buvo susprogdinta. Sovietinė valdžia neleido atstatyti, 76 – erius metus tikintiesiems bažnyčią atstojo šventoriaus kampe stovinti nedidukė Gauronskių koplyčia.
Po ilgų svarstymų ir pagaliau po 2004 metais vykusios vyskupo R. Norvilo vizitacijos po parapijos bendruomenes, parapijos pastoracinė taryba raštu kreipėsi į vyskupą dėl naujos bažnyčios statymo. 2006 metų rugsėjo 25 d, vyskupas pasirašė dekretą, kuriuo pavedė klebonui V. Kajokui pradėti naujos bažnyčios statybą. Prasidėjo naujas, viltingas etapas parapijos gyvenime. 2008 metais buvo visuomenei pristatytas bažnyčios projektas, po metų pašventinti pamatai ( paklojo UAB „Vilkasta“). Tačiau modernios bažnyčios statybas teko pristabdyti dėl lėšų trūkumo. O 2013 m. projektą pakoreguoti sutiko architektas Vilius Urbonas. Nuo 2015 m pamažu statybos darbų
ėmėsi Garliavoje įsikūrusi „Mureka“ bendrovė. Darbai vėl sustojo. Tuo metu Jono, Viliaus ir Roko Urbonų įmonė „Archis“ atstatinėjo po gaisro sudegusią Balbieriškio bažnyčią. Po jos konsekracijos tepraėjus porai mėnesių, vieną stebuklingą dieną, kaip tai įvardija klebonas V. Kajokas, 2018 m. kovo 11-ąją, pirmąkart į Alvitą atvyko Balbieriškio bažnyčios mecenatas Arvydas Paukštys. „Šventoriuje pamačiau krūvas sulytų plytų ir suvalkietiškai pagalvojau, kad reikia jas sunaudoti,“- kukliai mena mecenatas. Po šio rėmėjo apsilankymo ir paramos darbai sparčiai pajudėjo. Jis statybų vykdytojams kėlė vieną sąlygą – tik kokybiškai ir iš kokybiškų medžiagų, kad šventovė tarnautų ilgus šimtmečius. Buvo pasirūpinta kokybiškomis medžiagomis iš Vokietijos, Italijos. „ O darbas lietuviškas, irgi kokybiškas,“- sako Jonas Urbonas, kurio sutelkti darbininkai pastatė Balbieriškio bažnyčią ir dar kelis „šventus objektus“: klebonijas, parapijos namus Prienuose, Sangrūdoje, Liškiavoje, Ūtoje, Aleksote. Parapijos klebonas V. Kajokas pastebėjo, kad bažnyčios statybų laiką parapijiečiai nuolatos lydėjo malda, su uoliais karitiečiais aplankė daug šventų vietų, pasižvalgė po statomas ar neseniai pastatytas bažnyčias ir sėmėsi idėjų Alvito bažnyčios vidaus puošybai.

Istoriškumas ir modernumas
Pirmieji projektuotojai buvo parinkę ovalios formos, „O“ raidę primenantį bažnyčios pastatą, lyg būtų Onos vardo simbolis. Tokia forma pernelyg sudėtingai įgyvendinama. Tad perprojektuodamas architektas Vilius Urbonas paruošė supaprastintą projektą ir dabar Alvito bažnyčia vieniems primena Nojaus laivą, kitiems vyskupo kepurę. Pamatų tūris padiktavo pastato aukštį, bažnyčios smailė iškilusi 28 metrus.
Architektas pasistengė, kad bažnyčios erdvė šviestų, teiktų nusiraminimą ir sakralumą, kad aplinka padėtų melstis ir padėtų sukoncentruoti dėmesį į altorių, kryžių. Šviesios sienos su vienu kitu į akis nekrintančiu ornamentu, tamsios spalvos sietynas, virš altoriaus tamsus medžio kryžius. Priderintos spalvos, jaukūs sėdėti 208 vietų suolai. Įrengtas geoterminis šildymas ir vėdinimo sistema. Klebono pageidavimu į modernią šventovę įpinta istoriškumo: presbiterijoje matomoje vietoje įmūrytas senosios bažnyčios pamatų akmuo, bažnyčios grindyse įkomponuota rasta senosios bažnyčios grindų plytelė. Vienoje sienoje, kur bus pastatyta klausykla, įmūryta iš senosios bažnyčios griuvėsių paimtų plytų dešimt eilių – kad primintų ne tik istoriją, bet ir Dešimt Dievo įsakymų. Bažnyčia ateityje dar pasipuoš šv. Onos ir šv. Kazimiero paveikslais, Kryžiaus kelio stotimis. Virš altoriaus esančio kryžiaus Kristaus kančios autorius parapijietis tautodailininkas Raimundas Blažaitis.

Vargonai – kaip trauka
Alvitas šventės iškilmėms Šeimenos seniūno ir parapijos pastoracinės tarybos vicepirmininko Ginto Bakūno ir gausybės talkininkų rūpesčiu bei darbu pasipuošė, išsigražino, vakare tapo apšviestas. Statybininkams šturmuojant šventovės baigiamuosius darbus, čia dažnai atvykdavę pasmalsauti žmonės akivaizdžiai matė pokyčius. Liepos pradžioje atvežtus vargonus montavo Vokietijos vargonų gamintojų kompanijos „Oberlinger GmbH“ meistrai. Šie vargonai buvo pagaminti specialiai Alvito bažnyčiai. Vargonai – 5 metrų aukščio, bendras ilgis – 7 metrai. Juose yra 1500 cinkuoti švilpiamieji vamzdžiai, naudota ąžuolo mediena ir spalvinė gama pritaikyta prie
bendro bažnyčios dekoro. Vargonai visumoje pagaminti iš 10 tūkstančių detalių, suteikta 10 metų garantija. 2020 m. birželio 26 d. Vokietijoje , Windesheimo gamykloje su šiais vargonais atliktas bandomasis koncertas. Aukščiausio lygio garso kokybę leidžia pasiekti visų pirma ypač kokybiškos panaudotos medžiagos. Vargonuose nėra nei garsiakalbio , nei kokio kito elektros stiprintuvo. Jie veikia tokiu pačiu principu, kaip ir žmogaus balsas.

Šių vargonų galias konsekracijos dieną Alvite pademonstravo įvairiose pasaulio šalyse koncertuojantis ir rengiantis meistriškumo koncertus vargonininkas atlikėjas Thorsten Mader iš Vokietijos. Vargonus ir kūrėjus bei koncerto programą pristatė Rokas Urbonas. Urbonų šeima su šiais gamintojais susipažino per pomėgį muzikai. Ši Vokietijos firma vargonus gamino ir Balbieriškio bažnyčiai. Tačiau Alvito modernūs vargonai dvigubai didesni ir galingesni nei Balbieriškyje. Pirmajame koncerte dalyvavo ir gaminusios įmonės atstovai, atvyko Vokietijos ambasadorius Lietuvoje.
Pirmasis koncertas palydėtas audringais plojimais ir teikia vilties, kad Alvito bažnyčia ateityje bus ne tik sakrali erdvė, bet ir atvira kultūriniams renginiams. Kaip kad vyskupas R. Norvila išsireiškė konsekracijos šv. Mišių homilijoje: “Nesate svetimi, bet šių namų savininkai ir naudotojai, tegul čia stiprėja jūsų tikėjimas ir viltis. Mylėkite, branginkite, puoselėkite šiuos Dievo namus, tebūna jie ir ateityje įvairiausiais gyvenimo momentais atramos vieta, džiaugsmo, nusiraminimo vieta, susitikimo ir artimiausio buvimo su Viešpačiu vieta.“

Birutė Nenėnienė
Nuotr. Deividas Baumila, Ona Kuzmaitė