Birželio 29 d. Kryžių Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės diecezinėje šventovėje buvo švenčiami šv. apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai. Taip pat gausiame maldininkų būryje paminėtas koplyčios konsekravimo 25-metis.
Čia, Kryžių koplyčioje jau daugiau kaip 300 metų tęsiasi pamaldumo tradicija. Dar nuo karų su švedais laikų ši vieta tikinčiųjų lankoma kaip garsėjanti malonėmis.
1702 m. tarp Dusios ir Metelio ežerų buvo apsistojusi etmono Mykolo Servaco Višnioveckio vadovaujama Lietuvos kariuomenė, pasiryžusi užkirsti kelią į Gardiną žygiuojančiai švedų kariuomenei. Belaukiantys priešo lietuviai pastatė tris kryžius toje vietoje, kur kariuomenės kapelionas aukojo šv. Mišias. Ant vieno iš jų buvo pakabinta kopija Barūnų Dievo Motinos paveikslo, kurios globa labai pasitikėjo kariuomenės vadas. Žinia apie prisiartinusią švedų kariuomenę pasiekė apaštalų Petro ir Pauliaus dieną, besibaigiant Mišioms. Po mūšio vietovė atiteko švedams, o Dievo Motinos paveikslą paslėpė vietiniai gyventojai. Prabėgus keliems metams, toje vietoje staiga atgavo regėjimą vienas grįžtantis šio mūšio veteranas. Pasklidus žiniai apie stebuklą, žmonės pradėjo čia rinktis ir melstis.
Vėliau prūsų valdžios, kuriai tada priklausė Sūduva, nurodymu Dievo Motinos paveikslas ir kryžiai buvo perkelti į Metelių bažnyčią, tačiau žmonės ir toliau rinkdavosi įprastoje vietoje. 1807 m. kryžiai buvo sugrąžinti į senąją vietą. Vyskupui leidus, Metelių klebonas kun. Ignas Žibanavičius čia pastatė koplyčią. 1816 m. gegužės 25 d. Seinų vyskupijos oficiolas Augustinas Polikarpas Marciejevskis čia atlaikė pirmąsias šv. Mišias, o popiežius Pijus VII maldininkams suteikė atlaidus.
Koplyčią beveik po šimtmečio perstatė Metelių klebonas kan. Vincas Jurgilas. Ji paskirta švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės garbei. Nors prie koplyčios nuolat gyveno tik sargas, atlaidų dienomis – per Sekmines ir Petrines – suvažiuodavo tūkstančiai maldininkų.
1963 m. sovietinės valdžios nurodymu koplyčia buvo nugriauta, tačiau jos atstatymu dar sovietmečiu pradėjo rūpintis išeivijos lietuviai. JAV gyvenęs kun. Jonas Buikus drauge su 2002 m. Romoje mirusiu prel. Ladu Tulaba įsteigė Kryžių šventovės atstatymo fondą. Jo užsakymu italų skulptorius Gregor Vincenzo Mussner pagal Kryžių Dievo Motinos pavyzdį sukūrė medinę švč. Mergelės Marijos statulą, kurią po nepriklausomybės atgavimo Šventos Šeimos seserys iš Romos parvežė į Lietuvą. Statula buvo laikoma Metelių parapijos bažnyčioje, kol šios parapijos klebono kan. Vytauto Prajaros pastangomis ant Dusios ežero kranto pastatyta mūrinė Kryžių koplyčia.
2000 m. birželio 11 d. naująją koplyčią konsekravo daug dėl jos atstatymo rūpinęsis vysk. Juozas Žemaitis MIC, tuometinis Vilkaviškio ordinaras. Senosios koplyčios vietoje tikintieji ateina pasimelsti. 2009 m. birželio 26 d. Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos dekretu Kryžių koplyčia paskelbta diecezine šventove.
Tradiciškai ir šią koplyčios 25-mečio dieną prieš šv. Mišias maldininkai rinkosi prie Dusios ežero senojoje trijų kryžių ir senosios koplyčios vietoje melstis Švč. M. Marijos litaniją. Taip pat koplyčioje vyko Rožinio malda kuriai vadovavo vyskupijos Šeimos centro savanoriai. Netrukus po to prasidėjo šventinė liturgija. Iškilmei vadovavo vyskupijos ganytojas Rimantas Norvila.
Savo pamoksle jis priminė koplyčios istoriją ir visada per įvairius žmones veikiančią Dievo malonę: „Mielieji, šiandien švenčiame dviejų didžių Kristaus Bažnyčios apaštalų – šventųjų Petro ir Pauliaus – iškilmę. Jie abu, skirtingi savo prigimtimi ir pašaukimo aplinkybėmis, tapo Bažnyčios kolonomis, ant kurių laikosi visos Bažnyčios tikėjimas.
Petras – paprastas Galilėjos žvejys, be išsilavinimo, bet kupinas troškimo sekti Kristų. Kaip žinome, išsigandęs Kristaus kančios valandą jis Jo išsigynė, tačiau tuojau pravirko iš širdies skausmo ir atgailos. Ir vis dėlto, būtent jį – netobulą, bet mylintį – Jėzus išsirinko kaip Uolą, ant kurios pastatė savo Bažnyčią (plg. Mt 16,18). Nepaisant silpnumo, Petras ištikimai vykdė jam patikėtą misiją iki pat kankinystės momento.
Kitaip nei Petras, Paulius buvo išsilavinęs žydas, studijavęs pas žymų mokytoją Gamalielį, kalbantis keliomis kalbomis, išmanantis tiek žydų, tiek graikų kultūrą. Tačiau ir jis – netgi būdamas pradžioje Bažnyčios persekiotojas – patyrė gyvenimą keičiančią Kristaus malonę pakeliui į Damaską. Nuo to momento jis be jokių kompromisų skelbė Evangeliją pagonims, keliavo, kentėjo, kentė persekiojimus, bet liko ištikimas pašaukimui iki galo. Jo žodžiais tariant: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4,7).
Nors šie du apaštalai labai skirtingi – vienas paprastas liaudies žmogus, kitas išsilavinęs intelektualas – jie abu buvo Dievo pasirinkti, kad skirtingais būdais atliktų vieną ir tą pačią misiją: skelbti Kristų, statyti Jo Bažnyčią ir liudyti tikėjimą iki kankinystės. Jų pavyzdys rodo, kad Kristaus Bažnyčiai reikia visokių – ir ramių, ir ugningų, ir išsilavinusių, ir paprastų žmonių. Dievo malonė perkeičia visus, kurie atsiliepia į Jo kvietimą.
Mums svarbu suprasti: nei žmogiškos savybės, nei silpnybės netrukdo Dievui veikti., jei mūsų tikėjimas gyvas. Priešingai – per silpnus žmones ypač aiškiai pasireiškia Dievo veikimas. Kaip sakė pats Kristus Pauliui: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12,9).”
Šv. Mišias užbaigė Švč. Sakramento garbinimo procesija aplink koplyčią. Šventinėje liturgijoje susirinkusiųjų maldas savo giesmėmis papildė Balbieriškio parapijos choras.
Po šv. Mišių Dusios ežero pakrantėje visus subūrė Teizų liaudies muzikos ir šokių kolektyvas, kuris svečius šiltai priėmė, linksmino, padėjo pratęsti bendrystę.
