2024 m. gruodžio 10 d. Marijampolėje, Vilkaviškio vyskupijos Pastoraciniame centre, vyko tradicinis kasmėnesinis vyskupijoje tarnaujančių kunigų ir nuolatinių diakonų susirinkimas.
Susirinkimas pradėtas bendra malda – Valandų liturgija.
Popiežius Pranciškus 2025 metais skelbia Jubiliejų – Šventuosius metus. Apie visa tai, kaip kuo geriau suprasti jubiliejaus sampratos kilmę, biblinį jo pagrindą, šventimo istorinę kaitą bei artėjančio jubiliejaus šventimo gaires šiame susirinkime kalbėjo Telšių vyskupo Generalvikaras kanauninkas Vilius Viktoravičius.
Romos Katalikų Bažnyčioje kas dvidešimt penkerius metus Jubilliejaus metų būdu suasmeninamas Jėzaus Kristaus gimimas ir Jo į žemę atnešta Geroji Naujiena apie gyvenimą, kuris nesibaigia mirtimi. Būtent todėl pagrindinis 2025 Jubiliejaus metų akcentas yra viltis.
Jubiliejų ištakos susijusios su Senuoju Testamentu. Mozės įstatyme buvo nustatyti metai, kai: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai“ (Kun. 25 10-11a). Trimitas, kuriuo turėdavo būti paskelbta jubiliejinių metų pradžia, buvo ožio ragas. Jis vadinosi „Jobel“, iš kurio esą ir kilo žodis „Jubiliejus“. Tokį trimitą kan. Viktoravičius ne tik apibūdino, bet ir parodė susirinkusiems.
Susirinkimo dalyviai taip pat sužinojo, kad Jubiliejus buvo ir yra unikali galimybė sustiprinti tikėjimą, Bažnyčioje ir visuomenėje skatinti solidarumą, bendrystės darbus. Tai esąs ištisus metus besitęsiantis įvykis, įkomponuojantis maldą, įvairias liturgines šventes ir simbolinius gestus, iš kurių pirmiausia kan. Vilius paminėjo keturiose Didžiosiose Romos Bazilikose popiežiaus iškilmingai atidaromas jubiliejines duris – Jubiliejaus metų pradžios ženklą. Šventosios durys Jubiliejaus metais įgyja ypatingą reikšmę. Jos yra ryškus Jubiliejaus ženklas. Jų atidarymas ženklina Jubiliejaus metų pradžią, o piligrimų tikslas yra pro jas praeiti. Katalikų bendruomenei bažnyčia yra ne tik šventa erdvė, į kurią reikia žengti pagarbiai, bet ir bendrystės, kiekvieną tikintįjį siejančios su Kristumi, simbolis. Tai susitikimo ir dialogo, susitaikymo ir taikos vieta, laukianti kiekvieno piligrimo. Peržengdamas Šventųjų durų slenkstį, piligrimas prisimena ištrauką iš Evangelijos pagal Joną: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. <…> Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. <…> Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (plg. Jn 10 1-10).
Kan. V. Viktoravičius atkreipė dėmesį, kad Popiežius Pranciškus 2025 m. Jubiliejui parinko šūkį „Vilties piligrimai“ ir citavo paties pontifiko mintis apie viltį. „Paprastai kalbėdami apie viltį, šį žodį mes suprantame kaip norą ko nors sulaukti, kaip troškimą, kuris išsipildys arba neišsipildys. Šnekamojoje kalboje turėti viltį – tai tikėtis, kad kažkas įvyks. „Viliuosi, tikiuosi, kad rytoj bus gražus oras, nors žinau, kad gali būti ir kitaip“. Krikščioniška viltis – kas kita. Krikščioniška viltis – tai laukimas to, kas jau yra įvykę ir kas tikrai skirta ir mums. Tad ir mūsų, ir mirusių mūsų artimųjų prisikėlimas yra ne tik dalykas, kuris gali įvykti arba neįvykti, bet yra tikrumas, kuris remiasi Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų faktu. Todėl viltis reiškia gyvenimą laukimu. Turime mokytis gyventi laukimu. Kaip nėščia moteris laukia savo kūdikio gimimo, taip ir mes turime laukti, akis nukreipę į Viešpatį, trokšdami su juo susitikti. Viltis neateina savaime. Reikia mokytis gyventi laukimu. Viltis reikalauja širdies nuolankumo, neturto. Jeigu žmogus prisipildęs tik savęs ir savo turtų, jis nesugeba pasitikėti niekuo kitu, išskyrus save.“
Po bendrų pietų, posėdžiui rinkosi vyskupijos kunigų taryba.
