Mielieji, pirmiausia visus nuoširdžiausiai sveikinu mūsų Atpirkėjo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo iškilmės proga. Kartu noriu palinkėti visiems džiugių Velykų švenčių, jas išgyventi artimiausių žmonių bendrystėje ir tvirtai tikint Prisikėlusiuoju. Taip sustiprės ir mūsų prisikėlimo amžinybei viltis.

Šventų Velykų dienos Evangelija mums pasakoja, kaip pasklido žinia apie Jėzaus prisikėlimą. Pirmoji šio nuostabaus įvykio liudytoja buvo Marija Magdalietė. Kaip pasakojama Evangelijoje, labai anksti rytą, dar neišaušus, ji atėjo prie Jėzaus kapo. Šis palaidojimo vietos aplankymas buvo panašus į daugelio žmonių artimųjų kapų lankymą netrukus po jų mirties. Mariją Magdalietę į šią vietą tikriausiai vedė prisiminimai apie Jėzų, atmintyje dar gyvi neseniai vykę pokalbiai su juo. Jos širdį slėgė sielvartas praradus savo dvasinį mokytoją, tapusį jai didžiausiu autoritetu. Ji neabejotinai labai išgyveno dėl Jėzaus pasmerkimo, nukryžiavimo, mirties ir negalėjo rasti paaiškinimo, kodėl viskas būtent taip įvyko.

Marija, kaip suprantame iš evangelisto Jono pasakojimo, atėjo prie kapo neturėdama net mažiausios vilties susitikti su gyvu Jėzumi. Galbūt tą ankstų rytą ji siekė tik vieno – pabūti ramybėje su savo prisiminimais apie žmogų, kuris pakeitė jos gyvenimą, kuriuo ji visapusiškai pasitikėjo, kuriuo rėmėsi.

Atėjusi prie Jėzaus palaidojimo vietos ji labai nustebo pamačiusi, kad kapas tuščias. Pirmoji jai kilusi mintis – kažkas įsilaužė į kapą ir išnešė Jėzaus kūną. Tą galime suprasti iš jos netikėto susitikimo su prisikėlusiu Jėzumi, kurį Marija palaikė sodininku ir prašė, kad jis atiduotų nukryžiuotojo kūną. Taip tą Velykų rytą Marijai Magdalietei pirmajai buvo perteikta nepaprasta žinia, kad Jėzus Kristus yra gyvas ir kad jis nugalėjo mirtį. Labai svarbu tai, jog ši žinia visiškai pakeitė jos tolesnį gyvenimą. Panašiai Kristaus prisikėlimas į naują gyvenimą pašaukė ir kitus Jėzaus mokinius.

O ką gi visa tai reiškia mums, gyvenantiems šiomis dienomis? Šventosios Velykos kasmet mums pakartoja tą pačią džiugią ir viltingą Jėzaus pergalės prieš mirtį žinią. Ši visoje žmonijos istorijoje su niekuo nesulyginama žinia, pakeitusi Marijos Magdalietės ir kitų Kristaus mokinių gyvenimus, ir mus skatina su gyvu tikėjimu priimti Jėzaus prisikėlimą.  Kviečia kurti naują gyvenimą su Kristumi, vedantį į šio žemiško gyvenimo perkeitimą amžinybėje. Tikėjimas prisikėlimu yra tarsi tiltas į šių lūkesčių išsipildymą. Kaip rašoma Naujojo Testamento Laiške žydams: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd. 11, 1).

Tad šiandien su pakilia Velykų šventimo nuotaika naujai išgirskime kvietimą nuolat gyventi su Dievu – tai atveria perspektyvą, vedančią į mūsų pačių prisikėlimą. Supraskime, kad Jėzaus pergalė prieš mirtį suteikia tai, ko niekas daugiau negali suteikti. Teskatina tad ši šventė ne tik naujai išgirsti apie mūsų prisikėlimo galimybę, bet ir jo siekti. Kasdienybėje įkūnydami šį siekį, prisikėlusio Jėzaus dėka tampame vilties žmonėmis. O vilties stiprinami daug lengviau pakeliame ir šio gyvenimo sunkumus, išbandymus. Juk kasdien mus pasiekia ne tik džiugios, bet dažnai ir slegiančios naujienos apie karus ir nelaimes, jos kelia daug netikrumo dėl ateities. Prisikėlimo šviesa nušviečia ir tuos sunkumus, tamsą ir nežinomybę. Amžinojo gyvenimo viltis suteikia drąsos planuoti ateitį, motyvuoja gyventi, darbuotis, kurti. Prisikėlusio Jėzaus Kristaus mums dovanota ramybė lydi visas mūsų geras pastangas kurti gėrį ir įveikti įvairius gyvenimo iššūkius.

Prisiminkime, jog Marija Magdalietė ir kiti Jėzaus mokiniai ne iš karto suprato, koks yra dieviškas Atpirkimo planas. Jie turėjo eiti Jėzaus pažinimo keliu per įvairiopus išbandymus, kol galiausiai įtikėjo jo pergale prieš mirtį. Ir kiekvieno iš mūsų skirtingi tikėjimo keliai ne visada trumpi ir lengvi. Bet svarbu šiuo keliu ištvermingai eiti, siekti gilesnio Jėzaus pažinimo, nuoseklaus augimo tikėjimu. Kaip primena šventasis Augustinas: „Tu (Viešpatie) mane sukūrei be manęs, tačiau manęs išganyti be manęs negali.“ Taigi nuolatinės mūsų pastangos siekiant amžinojo gyvenimo yra labai svarbios. Jos, Dievo malonei veikiant, augina, perkeičia, atnaujina mus. Jos tiesiogiai turi įtakos visam mūsų gyvenimui, tiek šiam – žemiškajam, tiek ir būsimajam – amžinajam.

Prisikėlęs Jėzus Kristus, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, mums ir šiandien sako tai, ką sakė apaštalams per pirmąsias Velykas: „Ramybė jums. Tai aš. Nebijokite!“ (Jn 20, 19–31) .

Būkime drąsūs, pasitikėkime, kad prisikėlęs Jėzus padės mums įveikti visus iššūkius ir išves į amžinojo, laimingo gyvenimo tikrovę. Amen.