„Kas yra pilnas Šventosios Dvasios, kalba įvairiomis kalbomis. Tos skirtingos kalbos yra įvairūs liudijimai apie Kristų: taigi, kitiems kalbame apie nuolankumą, neturtą, kantrybę ir klusnumą tada, kai juos parodome mumyse pačiuose. Pamokslas yra veiksmingas, pats savyje iškalbingas, kai kalba darbai. Jus prašau – tesiliauja žodžiai, tekalba darbai.” (Šv. Antanas Paduvietis)
Vilkaviškio vyskupijos globėjas yra šventasis Antanas Paduvietis, taip vadinamas todėl, kad mirė Italijoje, prie Paduvos, ir tame mieste ilsisi jo palaikai.
Šis šventasis pasaulį išvydo 1195 m. Lisabonoje, Portugalijoje. Buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Sulaukęs penkiolikos metų, įstojo į netoli gimtojo miesto esantį šv. Augustino regulinių kanauninkų vienuolyną. Ieškodamas dar gilesnio susikaupimo, už poros metų persikėlė į vienuolyną Koimbroje. Čia pasišventė maldai, studijoms, labai geros atminties dėka puikiai įsiminė Bibliją. Koimbroje praleido aštuonerius metus.
Netrukus po kunigystės šventimų, giliai paliestas pirmųjų pranciškonų kankinystės Maroke, užsidegė troškimu atiduoti gyvybę už Kristų. Regulinio kanauninko gyvenimas teikė mažai vilčių tokio troškimo išsipildymui, tad 1220 m. įstojo į pranciškonų ordiną. Nuo tada pradėjo vadintis Antanu. Greitai jam buvo leista plaukti į Maroką, kad ten skelbtų Evangeliją. Kelionės metu sunkiai susirgo ir buvo priverstas grįžti. Nukrypęs nuo kurso, laivas atsidūrė prie Sicilijos krantų, Mesinoje. Iš čia šv. Antanas pasiekė Asyžių, kur vyko pranciškonų generalinė kapitula. Joje dalyvavo ir šv. Pranciškus Asyžietis, palikęs gilų įspūdį jaunajam broliui portugalui.
Šv. Antanui buvo paskirta gyventi netoli Forli vietovės. Čia netikėtai atsiskleidė jo kaip pamokslininko talentas. Šv. Antanas pirmasis iš ordino buvo paskirtas teologijos dėstytoju, tačiau vis labiau aiškėjo, kad tikrasis jo pašaukimas yra pamokslai, kuriems turėjo visas reikalingas savybes: išsilavinimą, iškalbą, įtaigumą, degantį uolumą ir skambų balsą. Atsivertimai lydėjo šv. Antano žodžius įvairiose Italijos ir Prancūzijos vietose, bet daugiausiai jo tarnystės vaisių pasirodė Paduvoje. Šio miesto prieigose šv. Antanas ir mirė 1231-aisiais, būdamas vos 36 metų amžiaus. Po nepilnų metų popiežius Grigalius IX jį paskelbė šventuoju, o 1946-aisiais popiežius Pijus XII – Bažnyčios mokytoju.
Vilkaviškio vyskupijoje jos globėjo šv. Antano Paduviečio titulą turi Ąžuolų Būdos, Bagotosios (Kazlų Rūdos sav.), Ežerėlio (Kauno r.) bei Gižų (Vilkaviškio r.) bažnyčios, o taip pat ir 2005 m. įsteigta Rokų (Kaunas) parapija.