Gegužės 23 d. kunigas Vaclovas Stakėnas mini kunigystės 50 – metį.

Gegužės 24 dieną Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje 12 val. šv. Mišiose bus meldžiamasi už  Jubiliatą. Padėkokime Aukščiausiajam už kunigo kilnią, ilgametę tarnystę Dievui ir žmonėms.

JUBILIATO KUNIGO VACLOVO STAKĖNO GYVENIMO KELIAIS

„Vaclovas Stakėnas gimė 1934 m. gegužės 23 d. Maženiuose (Panevėžio apskr., Velžio vlsč.). Lietuvos katalikų kunigas, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis. 1970 m. baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją įšventintas kunigu ir paskirtas Kybartų parapijos vikaru. 1970 – 75 m. – Lazdijų, 1975 -80  m. – Garliavos parapijų vikaras, 1980 – 89 m. – Krokialaukio, 1989 – 2003 m.- Kybartų parapijos klebonas, nuo 2003 m. – Kybartų parapijos altarista.

Nuo 1980 m. dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto veikloje, bendradarbiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje.“- Internete patalpinta glausta informacija apie Tėveliu Vaclovu vadinamą Kybartų Eucharistinio išganytojo parapijos dvasininką.

Vaclovas Stakėnas –  vienas iš nedaugelio dar prieškary gimusių  garbingo amžiaus Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Kai jis ruošėsi kunigo tarnystei ar žengė pirmuosius žingsnius parapijose, didžioji dalis šiandieninių vyskupijos klebonų tebuvo kūdikiai ar tik gimė.

Jubiliatas  vaikystėje ir jaunystėje įgytas vertybes nešasi per visą gyvenimą ir jas brangina kaip pamaldumo, katalikiškumo paveldą, sielojasi dėl paviršutiniškumo, abejingumo, paklusnumo ir meilės stokos. Net kunigystės, vienuolystės dvasios gilaus pajautimo, pagarbos dvasiniam luomui stokos: „Mūsų laikais iš džiaugsmo verkei, kad pasiekei kunigystės ir šią Dievo pašaukimo dovaną labai branginai.“

Įvairių progų pokalbiuose prisilietusi prie Jubiliato gyvenimo kelio pastebiu, kad į  šį pasaulį atėjusiam žydintį gegužį, daug svarbių gyvenimo pokyčių įvyko irgi gegužės mėnesį. Tik tai nereiškia, kad visas gyvenimo kelias buvo žiedais nuklotas…

Prieš 50 metų,  1970 metų gegužės 23 –oji  irgi buvo šeštadienis. Kauno arkikatedroje vyskupo  Juozapo Matulaičio – Labuko rankų uždėjimu aštuoni Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos auklėtiniai tapo pašvęsti kunigo tarnystei. Tuometinės sovietinės valdžios parėdymu, pirmą kursą seminarijoje galėjo pradėti tik penki jaunuoliai. Studijų eigoje prie to paties kurso prisijungė anksčiau mokęsi klierikai, daugiausia dėl sovietinės valdžios trukdymų turėję pertraukti  studijas. Tad tarp bendrakursių buvo beveik dvidešimties metų amžiaus skirtumo. Visi aštuoni kurso draugai susitiko tik kartą – 1980 m. gegužę Garliavoje paminėjo šventimų dešimtmetį. Kunigystės 25 – erių metų jubiliejų visi šventė tarnaudami klebonais priskirtose parapijose.  50- mečio kunigystės jubiliejų kaip altaristos mini trys bendramoksliai. Vaclovas Stakėnas – vienintelis „auksinis“ jubiliatas Vilkaviškio vyskupijoje.

Pirmoji vieša šventė

Kunigas Vaclovas, jau 36- erių metų amžiaus brandus jaunas žmogus, pirmąsias šv. Mišias (primicijas) aukojo slapčiomis mažoje Rumbonių parapijos bažnyčioje ( Vilkaviškio vysk.), nes didesnėje parapijoje sovietinė valdžia tokių iškilmių neleisdavo. Kuklią šventę suorganizavo parapijos klebonas kun. Albinas Drazdys, kuris jaunuolį globojo kelyje į kunigystę, buvo jo dvasios tėvu.

„Atlaidų vardan klebonas išsirūpino leidimą pasikviesti svečią kunigą. Kartu tai buvo ir iškilmė, ir užslaptinta, kad nepasklistų, jog  suorganizavo primicijas. Pasveikinti su jaunimo grupe atvyko kun. Sigitas Tamkevičius, be sutanos, tik su „koloradke“. Tuo  metu kaip vikarui Alytuje buvo uždrausta eiti kunigo pareigas,“- apie 1970 metų gegužės 24-osios sekmadienį liudija V. Stakėnas.

Tėviškės, Velykių, parapijos bažnyčioje ( Panevėžio vysk.) prie altoriaus meldėsi per šv. Antano atlaidus. Širdį glostė dėkingumas Dievui, kad šitos dienos sulaukė mama. Tėvelis amžinybėn išėjo, kai Vaclovas mokėsi ketvirtame kurse.

Jautrūs sugrįžimai į tėviškę

Kunigystės kelio užuomazga, kaip jaučia Jubiliatas, brendo tėvų namuose, Maženių kaimo troboje. Onos ir Simono Stakėnų šeimoje augo jie penkiese: keturi broliai ir sesuo. Nuo Maženių vienkiemio arčiausiai buvo trijų parapijų –  Velykių, Miežiškių ir Uliūnų,– bažnyčios, kuriose melsdavosi Stakėnai ir jų protėviai.

„Mano Velykiai ištuštėjo, dabar visos trys parapijos neturi klebono, yra aptarnaujamos atvažiuojančio kunigo, – sako V. Stakėnas. Neliko ilgesingos traukos į tėviškę. Gimta sodyba tebestovi, joje gyvena svetimi žmonės. Iš didžiulio Maženių kaimo keliolika gyventojų telikę. Ten jau nebesutiksi pažintų žmonių. Retkarčiais parvažiuodavo į gimtą parapiją pasimelsti su giminaičiais ir pažįstamasis.  Velykių šv. Andriejaus bažnyčiai švenčiant 170 metų sukaktį dalyvavo iškilmėse kaip iš tos parapijos kilęs kunigas, padovanojo kryžių ir žvakides. Jautru prisiminti, kaip tėvai aktyviai tarnavo bažnyčios gyvenime, procesijose, talkindami kunigui. Mama gražiu balsu giedodavo ir buvo subūrusi giesmininkus „su gerais balsais“. O čia ir jis, dar mažas vaikas, 1941 metų pavasarį pagal mamos duotą pavedimą „kad būtų drąsiau“  vis palydi į Velykius truputį daugiau nei metais vyresnį brolį Antaną pas kunigą ruoštis Pirmajai Komunijai.

„Birželio 22 –ąją , sekmadienį, paskyrė Pirmosios Komunijos dieną. Anksti ryte tėtei įtartinai pasirodė padange prazvimbę lėktuvai. Šv. Mišios Velykiuose vyko, broliukas Komuniją priėmė. Tada kunigas paprašė manęs sukalbėti „Tikiu …“ ir man taip pat davė Komuniją. Buvo netikėta ir baugu, nes žinojau, kad dar nesu paruoštas. Kunigas paaiškino, kad atlydėdamas brolį ir klausydamasis mokymų jau irgi esu pasiruošęs priimti Dievulį. Juk nežinia, kas gali nutikti, jeigu tikrai jau prasidėjo karas,“- prisimena kun. V. Stakėnas.

Žinių troškulys

Pirmieji mokslai –  Maženių pradinėje mokykloje, po karo – Panevėžio berniukų gimnazijoje baigė tris skyrius. Tačiau susirgo tėvelis, kolektyvizacijos pradžia šeimą paliko be nieko: nusavino žemę, gyvulius, turtą. Gi mieste šeimininkės, kurios priima gimnazistus gyventi, reikalauja ir jas aprūpinti malkomis bei maistu.

„Vaciuk, neturėsime tavęs iš ko į mokslą  išleisti, – nesmagią savo tėvelio nuotaiką  mena kun. Vaclovas.- Taip ir pasilikau be gimnazijos.“

Pirmąja jauno žmogaus darbo vieta  tapo kolūkio fermos, kuriose darėsi baugu ir  graudu dėl iš bado krintančių gyvulių, netvarkos. 1953 metais rudeniop buvo pašauktas į kariuomenę. Kaip buvęs gimnazistas papuolė į karo mokyklą, tankistų dalinį Alytuje, po to tarnyba Ukrainoje. Grįžęs iš kariuomenės nutarė mokytis vairuotoju, tačiau tam reikėjo kolūkio visuotinio susirinkimo leidimo ir pasižadėjimo, kad sugrįši į kolūkį. Tik gerų žmonių dėka gavo nukreipimą mokytis miškininkų kursuose Alytaus žemės ūkio technikume, vėliau baigė ir vidurinę mokyklą. Dirbo miškininku, ryšininku.

Lemtinga draugystė

Alytuje susiklostė palankios sąlygos  subręsti slaptam siekiui tapti kunigu.  Dalyvaudamas šv. Mišiose susipažino su kunigais. „Labiau  susidraugavau su ką tik  atkeltu kun. Sigitu Tamkevičium. Jis mokėjo įtraukti jaunimą, pakvietė mane, kad ir vyresnį, patarnauti  šv. Mišiose ir perspėjo būti atsargiu.

Tamkevičius su savo motociklu „Java“ nuvežė mane į Kauno kunigų seminariją priduoti dokumentų. Man buvo drąsiau, kad kunigas palydi, tačiau S. Tamkevičių jau persekiojęs saugumas, užfiksavo ir mane,“- prisimena V. Stakėnas. Į kunigų seminariją įstojo iš trečio karto.

Pirmoji parapija – Kybartai. Vikaras Lazdijuose, Garliavoje

„Buvo 1970-ieji. Tada kunigas Vaclovas Stakėnas, dabar mūsų parapijos altarista, atvyko į Kybartų bažnyčią, tik priėmęs šventimus. Parapijoje jis vikaravo vos tris mėnesius. Tačiau šitas jaunas kunigas buvo tas, kuriam pirmajam pradėjo rūpėti, kad į bažnyčią ateitų vaikai. Kun. V. Stakėnas kelią į jaunas širdis surado labai greitai. Jo pakalbinti atėjo 4, 5, vėliau gal 8  šv. Mišių patarnautojai. 1970 –aisiais tai buvo išskirtinis įvykis,“- tai kybartietės tikybos mokytojos Vilijos Rušinskaitės Stasaitienės prisiminimų nuotrupa.

1970 m. Vilkaviškio vyskupijos kunigai ( V. Stakėnas taip pat) pasirašė po kunigų suorganizuotu ir išplatintu pareiškimu dėl kunigų persekiojimų ir tikinčiųjų laisvės varžymų. Saugumas pareikalavo iš parapijų  perkelti iš išmaišyti apie 30 kunigų. Taigi V. Stakėnas po trijų mėnesių iš Kybartų buvo perkeltas į Lazdijus. Beveik penkerius metus patirties sėmėsi iš klebono, žinomo istoriko Vaclovo Strimaičio.

Penkerių metų tarnystę Garliavoje V. Stakėnas prisimena kaip visišką atsidavimą veiklai su vaikais, jaunimu, patarnautojais: „Būdavo užsiėmimai nuo  ryto iki vėlyvo vakaro, su trumpomis pietų pertraukomis. Per vasarą praeidavo šimtai vaikų“. Garliavos parapijos istorijoje rašoma, kad  sovietinės okupacijos metais Garliavos bažnyčios kunigai ir tikintieji aktyviai priešinosi brukamai sovietinei ideologijai, dėjo daug pastangų,  kad parapijiečiai  ne tik išlaikytų  gilų santykį  su bažnyčia, gyvą tikėjimą, bet ir rūpintųsi svarbiausių  lietuviškų vertybių išsaugojimu, puoselėtų tautiškumą ir patriotines nuostatas.

Išbandymai Krokialaukyje

Po dešimties metų vikaravimo patirties 1980 metų rugsėjį kun. Vaclovas Stakėnas pirmąkart gauna klebono pareigas Krokialaukio parapijoje. Ir dabar pasidžiaugia tais dešimčia metų, kurie buvo pripildyti žmonių gerumo, dėmesingumo, palaikymo, supratingumo. Kokių darbų besiimdavo, visada sulaukdavo geranoriškos pagalbos.

Tačiau Krokialaukio laikas ypatingas ir tuo, kad čia patyrė nuolatinį saugumo spaudimą, sekimą, tardymus. Nuo 1980 metų tapęs Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariu žinojo, kad persekiojimų neišvengs. KGB stengėsi sugniuždyti komiteto veiklą, įvairiomis provokacijos, brutalumu palaužti jos narius. Vieną 1982 m. rugpjūčio mėnesio vėlų vakarą kun. V. Stakėnas melagingai pakviestas pas neva mirštančią pažįstamą parapijietę. Saugumo užduoties vykdytojai kunigą su Švč. Sakramentu įsisodinę  į lengvąją mašiną, užlaužė rankas, surišo kojas, užkimšo burną ir galiausiai pavežioję išmetė miške. Per stebuklą tik paryčiais prisiyręs prie kelio, sulaukė žmonių pagalbos. Dėl šio įvykio Alytuje tarsi užvedė bylą dėl chuliganiško apiplėšimo. „Tuomet pajutau, kad ir kokios būtų aplinkybės, ir Dievas kovoja“, – įvykį ir išsigelbėjimą liudijo TTGKK  įkūrimo 40 – mečio minėjime Kaune kun. V. Stakėnas.

Kybartai – jau ilgalaikė stotelė

Klebono tarnystei Kybartuose V. Stakėnas buvo paskirtas 1989 m. gegužės 26 d..  Po to kai klebonas ( dabar kardinolas) Sigitas Tamkevičius buvo iškeltas į Kauną.

„Pataikiau tokiu momentu, kai valstybė Bažnyčiai viską grąžina- trobesius, žemę. Reikėjo parengti dokumentus, archyvuose ieškoti. Šokinėjmo, ieškinėjimo, važinėjimo – į valias. Taip pat teko  važinėti  aptarnauti katalikus Kaliningrado srityje. Iš pradžių talkino altarista Justinas Vaičiūnas. Vėliau pagalbininku gavau vikarą kun. Kęstutį Sprangauską. Po trejų metų  – jį pakeitė Ričardas Kmitas. Trečiasis vikaras kun. Vilius Sikorskas jau įsikūrė atstatomoje klebonijoje. Sunkiai sekėsi su tomis statybomis, kadangi ypač trūko sąžiningų eilinių darbininkų.

Tęsti tiek, kiek buvo padaręs klebonas Sigitas ir kartu dirbę vienuolės buvo sunkoka. Atgimstančiai valstybei trūko tikybos mokytojų, katechetėmis tapo uolesnės choristės, paskui priaugo jaunimo.

Kybartuose yra daug geros dūšios žmonių, jie man daug padėjo, dabar jau nusenę, tai jų vaikai padeda  įgyvendinant įvairius projektus,“- dalijasi išgyvento laiko prisiminimais kunigas.

Nuo 2003 metų gegužės 27 dienos kunigas Vaclovas Stakėnas išėjęs į altariją. Ar tik ne nuo tada kitaip ir neišgirsta, kaip vadinamas „Tėveliu“, „Tėveliu Vaclovu“?

„Priimta taip vadinti kunigą altaristą. Juk amžiumi jau gerokai persisvėriau per aštuoniasdešimt. Parapijoje turiu tarnysčių: aukoju šv. Mišias, klausau išpažinčių, lankau ligonius, kartais laidoju, pavaduoju kleboną.

Nesu užmirštas.  Išvardinčiau daug šeimų, žmonių, kurie ir dabar atjaučia, rūpinasi. Džiaugiuosi, kad nereikia didelių išlaidų vaistams, kad dar galiu vairuoti mašiną ir nuvažiuoti į atlaidus ar rekolekcijas,“-  sako Jubiliatas.

Jubiliatas kaip ir pirmaisiais klebonavimo metais, taip ir dabar, džiaugiasi esąs apdovanotas Dievo jam skirtais ir siųstais žmonėmis, jų bendryste, malda.

Didesnių apdovanojimų jis niekada nelaukė ir nesitikėjo gauti. Tad mūsų pokalbiuose net neprisiminė Prezidento V. Adamkaus dekretu skirto „Lietuvos Nepriklausomybės medalio“  ar Lietuvos  skautijos ordino „Už nuopelnus“, kaip padėkos už ilgametį skautijos judėjimo skatinimą ir palaikymą.

 

Birutė Nenėnienė

Nuotr. Birutė Nenėnienė, Tadas Dobiliauskas