„Iš susitikimo su Jėzumi kyla džiaugsmas. Gyvenkime tuo džiaugsmu ir liudykime jį kitiems“ – tai pagrindinis t. Aldono Gudaičio SJ konferencijos, skirtos Vilkaviškio vyskupijos pašvęstiesiems, leitmotyvas. Vasario 2 d., Kristaus paaukojimo šventėje, įvairių kongregacijų broliai ir seserys vienuoliai, tretininkai, pašvęstųjų našlių luomo atstovės iš įvairių vyskupijos kampelių, sukviesti Ganytojo J. E. Rimanto Norvilos, tradiciškai susirinko švęsti Pašvęstojo gyvenimo dienos, šį kartą Marijampolės Pastoraciniame centre.

Pranešėjas, remdamasis popiežių Benedikto XVI ir Pranciškaus mintimis, Bruno Ferero pasakojimais ir savo jėzuitiška patirtimi, šmaikščiai pristatė šiandienos iššūkius pašvęstajam gyvenimui. Pašaukimų trūkumas, gretų retėjimas, kasdienybės darbų kryželiai, bendro gyvenimo sunkumai, kurie neretai mums tampa „persekiojimais“, puolančios neurozės – visi šie dalykai nėra grėsmės, bet nuolatinės progos paklausti: „O kur visame tame esi tu, Dieve, ir ką čia veiki?“.

Anot t. Aldono, vienas iš pavojų, tykančių atimti pašvęstojo gyvenimo džiaugsmą, – savirealizacijos siekimas. Esame pašaukti ne save realizuoti, bet skelbti Jėzų. O tai susiję su džiaugsmu, kaip liudija Kristaus paaukojimo šventės evangelija: Marija su Juozapu džiaugdamiesi, kad vykdo Dievo valią, atneša vaikelį Jėzų paaukoti Dievui, Simeonas džiūgaudamas jį pasitinka ir paėmęs ant rankų dėkoja Dievui už įvykdytą pažadą, pranašė Ona su džiaugsmu kalba apie kūdikį laukiantiems išganymo. Ir Dievui pašvęstųjų gyvenimo liudijimas yra tikras ir veiksmingas tik tada, kai pripildo džiaugsmo juos pačius ir tuos, kuriems jie neša Gerąją Naujieną.

Iškilmės viršūnė, žinoma, buvo iškilmingos šventosios Mišios Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje, kurias aukojo vyskupai Rimantas Norvila ir Juozapas Žemaitis MIC, koncelebravo būrys kunigų. Jos tapo šviesos išsiliejimu tiesiogine prasme ne tik dėl žvakių, sužibusių procesijos dalyvių rankose, bet ir dėl netikėtai prieš pat mišias suspindusios saulės.

Homilijoje uždegančiomis mintimis dalinosi svečias iš Kauno, prelatas Vytautas Vaičiūnas OFS, ilgametis Šv. Pranciškaus trečiojo pasauliečių ordino narys. Jis sakė, kad Dievas niekada neprievartauja, tik kviečia ir klausia: „Ar nori?“ Taip pat ir prieš duodamas apaštalavimo užduotį, Dievas pirma paklausia: „Ar myli mane?“ Tik atsakę „Viešpatie, tu viską žinai…“, galime ir patys augti, bręsti dvasiniame gyvenime, ir kitiems šviesti bei vesti juos pas Dievą.

Po Šventųjų Mišių palaiminimo šventės dalyviai vėl rinkosi į Pastoracinį centrą, kur jų laukė gausios vaišės ir nuoširdus pabendravimas su Ganytoju ir vienų su kitais. Kaip jau įprasta, visi pašvęstieji išsitraukė lapelius su vardais Vilkaviškio vyskupijos kunigų, už kuriuos ypatingai melsis šiais metais. Pabaigoje bendrystės džiaugsmas išsiliejo dainomis – ne tik lietuviškomis, bet ir ispaniškomis, nes mūsų vyskupijoje jau daugiau kaip dešimt metų gyvena ir darbuojasi ispaniškai, o dabar jau ir lietuviškai kalbančios Šv. Vincento Pauliečio seserys.

Pasibaigus šventei, atnaujinę savo „Taip“ Viešpačiui, sustiprinę troškimą būti jo įrankiais skelbiant vilties žinią broliams ir seserims savo aplinkoje, pašvęstieji skirstėsi išsinešdami ryžtą šviesti Viešpaties šviesa ir nešti jo džiaugsmą.

Asta Venskauskaitė ACJ