Žvelgiant į Bažnyčios kelionę istorijoje, kasmet keliaujame tuo  pačiu liturginių metų ciklu: Adventas, Kalėdos, Eilinis laikas, Gavėnia, Velykos… Kasmet esame kviečiami iš naujo permąstyti mūsų visų išganymui reikšmingus ir reikalingus įvykius, siekiant vis labiau įsigilinti ir labiau pažinti išganymo slėpinius.  Šiandien, prabėgus džiugiam Kalėdų laikui, turime progą pažvelgti į dar viena mus visus vasario 2 dieną suburiantį įvykį– Jėzaus paaukojimą.

Nuo 1997 metų Bažnyčioje kasmet vasario 2-ąją dieną yra minima Pašvęstojo gyvenimo diena, skirta tiems, kurie vienokiu ar kitokiu specialiu būdu pašventė savo gyvenimus Dievui: kontempliatyviems vienuoliams ir vienuolėms, apaštalinėms kongregacijoms, pasišventusių pasauliečių institutams.

Kasmet kurioje nors vyskupijos bažnyčioje susiburiantys pašvęstojo gyvenimo nariai džiugiai maldoje dėkoja Dievui už pašvęstojo gyvenimo pašaukimą ir malonę.

Šiemet ši iškilmė daugeliui kitokia – pasitelkiant nuotolinio bendravimo priemones, kurių pagalba ir mūsų vyskupijoje tarnaujančios pašvęstojo gyvenimo seserys buvo kviečiamos į nuotolinę konferenciją zoom platformoje. Čia sveikinimo žodį tarė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Vėliau konferenciją skaitė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Jis dalijosi keletu minčių apie šią šventę, jos ištakas, simbolius, jų prasmę. Jis pabrėžė, jog ši šventė yra vien džiugi, pilna vilties ir šviesos, todėl pagal senąją tradiciją per Kristaus paaukojimo liturginę šventę šventinamos žvakės, simbolizuojančios Kristaus šviesą ir viltį.  Taip pat ši diena yra Dievui pašvęstųjų – vienuolių, gyvenančių pagal tris evangelinius patarimus – neturtą, klusnumą ir skaistybę. Vienuolis šiandieniame pasaulyje yra Kristaus liudytojas, nes yra kitoks. Jis, kaip ta žvakė, turi skleisti Kristaus šviesą ir nešti ją pasauliui, kad taip būtų liudijamas amžinasis gyvenimas ir jo viltis. Liudyti amžinąją gyvenimą, kuris ir yra tikroji laimė, yra pagrindinis, iš vienuolinio pašaukimo ir gyvenimo išplaukiantis uždavinys. Vyskupas linkėjo vienuoliams degti kaip tos žvakės ir būti nuoroda į tą tikrąjį gyvenimą.

Po konferencijos visi norintys buvo kviečiami jungtis į bendrą maldą nuotoliniu būdu iš Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios.

Šv. Mišių aukai vadovavęs vyskupas R. Norvila savo homilijoje dėkojo seserims už pandemijos metu atrastą stiprybę ir ryžtą padėti sergantiems, ypač pasirūpinti seneliais globos namuose. Šiuo sunkiu laiku ganytojas drąsino seseris, kvietė žadinti viltį ir galvoti, ką darysime pandemijai atslūgus. Šiandieniniuose iššūkiuose „apaštalinio gyvenimo institutams atsiveria ir daug naujų galimybių tęsiant misiją. Čia svarbus kūrybiškumas, noras drauge su Viešpačiu kurti geresnį, Dievą labiau pažįstantį ir pamilstantį pasaulį.”

Taip pat ganytojas kalbėjo apie visapusišką apsitvarkymą ir švarą kasdieniame gyvenime. Juk karantino laikas tam kaip niekad tinkamas. „Taip pat noriu pakviesti likusio karantino metu, kiek jo dar bus, tiesiogine ir perkeltine prasme sakant apsišluoti, apsitvarkyti, kas nereikalinga, to atsisakyti. Tiesiogine prasme kalbu apie vienuolinius namus ir taip pat seserų bei brolių celes – kambarėlius, o netiesiogine prasme ir apie visų pašvęstųjų bendruomenių vidų ir taip pat ypatingai apie seserų ir brolių pašvęstame gyvenime vidų – protą, sielą, jausmus, įpročius. Su karantinu gauname ne tik apribojimus, bet ir galimybę, daug ką pasverti, pamatuoti ir apsišvarinti visomis prasmėmis.”

Visiems broliams ir sesėms vyskupas linkėjo „ne kentėjimo likusį karantino laiką, bet kūrybiškos bendrystės su Viešpačiu, proto pamankštinimo, naujų savo tikėjimo ir Kristaus šviesos liudijimo ir gal būt netrukus gero starto apaštaliniame gyvenime. Viešpats dosniai Jus te apdovanoja viltimi, kantrumu, ramybe ir kūrybiniu polėkiu.”