Gegužės paskutiniojo sekmadienio, titulinių Švč. Mergelės Marijos apsilankymo Vilkaviškio katedros atlaidų, vakarinės šv. Mišios irgi buvo kaip atlaidai: skambiai giedojo katedros choras, prie altoriaus meldėsi per dešimtį kunigų.
Gausiau susirinkti bendrai maldai – svarbi priežastis: prelatas Vytautas Gustaitis mini kunigystės šventimus, kuriuos gavo prieš 40 metų, 1981 metų gegužės 31 d. Kauno arkikatedroje. Trisdešimt treji su puse kunigiškosios tarnystės metų skirti Vilkaviškio bendruomenei: nuo 1989 m. rugsėjo 23 d. vyskupo J. Žemaičio paskyrimu- klebonas su misija atstatyti katedrą, o kiek anksčiau- pusantrų metų tarnauta vikaru; nuo praėjusių metų rugpjūčio – altarista.
Katedros administratorius, dekanas kun. Virginijus Gražulevičius susirinkusiems maldai pristatė iškilmės priežastį ir pakvietė melstis už jubiliatą ir naujus pašaukimus į kunigystę.
Prieš šv. Mišias prelatas sakė dėkojantis Dievui už tai, kad jį ir jo draugus pasirinko tokiai tarnystei, už visas gaunamas malones. Prisiminė pažinimo ir dvasinio tobulėjimo keliu vedusius seminarijos dėstytojus, pakvietė mestis už juos, esančius jau Amžinybėje ir gyvuosius, o taip pat už gyvus ir mirusius kurso draugus. Iš keturiolikos kartu baigusių seminariją penki jau mirę, du serga, vienas gyvena Kanadoje, vienas Baltarusijoje (arkivyskupas metropolitas Tadeušas Kondrasevičius), aktyvesni likę penki amžininkai.
Tad katedroje kartu du prelatu V. Gustaičiu padėkos šv. Mišias aukojo ir keturi kurso bendramoksliai, tarnaujantys kitų vyskupijų parapijose. Tai Juozas Kaknevičius (Girkalnis), Adolfas Grušas (Kaunas), Edmundas Paulionis (Vilnius) ir Edvardas Zeidotas (Radviliškis). Taip pat keletas vyskupijos parapijų kunigų, kurių dalis kunigiškąją tarnystę pradėjo vikarais Vilkaviškio katedroje prie klebono V. Gustaičio.
Vyskupijos kurijos kancleris kun. Linas Baltrušaitis šiai iškilmei skirtame pamoksle akcentavo: „Kunigas – tai ne asmuo, einantis tam tikras pareigas, ne tarnautojas, kuriam visuomenės gyvenime skirta tam tikra funkcija. Kunigas vykdo tai, ko joks žmogus pats iš savęs negali padaryti… Kunigystė – tai ne profesija, bet sakramentas. Dievas pasikliauja varganu žmogumi ir per jį eina pas žmones. Nors ir žinodamas žmogaus silpnumą, Dievas atsiduoda į žmogaus rankas. Jis taip pasitiki žmonėmis, kad leidžia jiems veikti jo vardu. Šiandien dėkojame Dievui už kunigystę, už šitą nepaprastą dovaną, kurią nešiojamės moliniuose induose ir kuri, nepaisant mūsų silpnumo, leidžia pasaulyje reikštis Dievo meilei. Kunigas privalo rodyti teisingą kelią patikėtiesiems jo globai. Jis eina pirmyn ir veda kitus…“.
Pamokslininkas kvietė džiaugtis Eucharistijos puota ir melsti Dievą naujų pašaukimų, kad jis belstų į jaunų žmonių širdis ir siųstų daugiau darbininkų į savo pjūtį, kad neliktume be Eucharistijos, be kunigų.
Po šv. Mišių daug jautrių minčių savo sveikinimuose prelatui išsakė vyskupijos kapitulos vardu kan. Valius Zubavičius, nuo parapijos bendruomenės – mokytoja Vilma Balandienė, Carito, Marijos legiono atstovai.
Rajono meras Algirdas Neiberka dėkojo už atstatytą katedrą, už nuopelnus, už dvasinės bendrystės metus, už dėmesingumą, jautrumą, atjautą, pasiaukojimą žmonėms, už veikimą vienybėje, už tvirtą meilės Dievui liudijimą.
Savivaldybės vadovas priminė, kad už neįkainojamą įvairią ir turtingą veiklą viso rajono labui kun. V. Gustaičiui dar 1997 metais yra suteiktas rajono Garbės piliečio vardas. Prelatas tapo neatsiejama ne tik Vilkaviškio dekanato, bet ir viso rajono gyvenimo dalimi.
Pabaigoje prelatas V. Gustaitis prisipažino sujaudintas tokių šiltų ir gausių sveikinimų. Savo ir kurso draugų vardu visiems nuoširdžiai dėkojo už bendrą maldą, kuri esanti pats karščiausias sveikinimas.
„Prelate Vytautai, ačiū už tuos 40 metų tarnystės, meilės ir atsidavimo. Te Viešpats ir toliau per Jus veikia žmonių, prie kurių prisiliečiate, gyvenimuose“, – linkėjo vyskupijos kancleris kun. Linas Baltrušaitis, kuris kunigiškąją tarnystę taip pat pradėjo Vilkaviškio katedroje, gaudamas pirmąsias praktines neįkainojamas pamokas iš klebono V. Gustaičio.
Šios gražios padėkos Dievui už dvasinę tarnystę ir bendrystę prisiminimui liko nuotraukos ir šiluma širdyse.
Birutė Nenėnienė
Autorės nuotr.
