Į eilinio, šeštojo, sekmadienio sumos šv. Mišias Vilkaviškio katedroje susirinkę tikintieji nuoširdžiomis maldomis apglėbė savo vyskupijos ganytoją J. E. Rimantą Norvilą, dėkodami už jo tarnystės Vilkaviškio vyskupijoje 20 – metį.
Padėkos Šv. Mišioms vadovavo vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, Aleksoto klebonas, Vilkaviškio katedros kapitulos pirmininkas kan. Valius Zubavičius, Vilkaviškio parapijoje tarnaujantis kun. Oskaras Petras Volskis. Po iškilmingo vyskupo palaiminimo kunigų vardu ganytoją sveikino kan. Valius Zubavičius, nuo Vilkaviškio parapijos pagarbą ir linkėjimus išreiškė rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, katedros administratorius, dekanas kun. Virginijus Gražulevičius. Katedros choristai sugiedojo „Ilgiausių metų“. Vyskupo nuoširdžius padėkos žodžius už bendrą maldą bei palinkėjimus ir toliau likti ištikimais maldos bendrystėje su Viešpačiu, palydėjo plojimai.
Vyskupas homilijoje dalinosi įžvalgomis apie tos dienos Evangelijoje pagal Luką primenamus Jėzaus palaiminimus. Anuomet šie palaiminimai, kartu ir pažadai, regint stebuklingus išgijimus, buvo mielai girdimi ir priimami. Bet antroji Evangelijos ištraukos dalis, su perspėjimais „Vargas jums…“ kai kam kėlė nerimastingus jausmus. Turtingieji girdėjo ne palaiminimus, bet gana aštrią kritiką, įspėjimus. Taigi kai kurie Jėzaus mokymo klausytojai pasijautė gyvenimo kryžkelėje. Ir mūsų dienomis gyvenime sulaukiame daug pasirinkimo galimybių: moralinių, vertybinių ar liečiančių mūsų santykius su kitais žmonėmis. Taip ir mes atsiduriame įvairių, didesnių ar mažesnių, pasirinkimų, apsisprendimų kryžkelėse. Kristaus palaiminimai, o taip pat ir įspėjimai mums primena, jog daugeliu svarbių pasirinkimų momentų būtent mes patys esame atsakingi ir patys turime apsispręsti pagal svarbiausius tikėjimo, moralinius, žmogiškumo kriterijus. Homilijoje ganytojas pabrėžė, kad svarbiausia yra išlaikyti teisingą kryptį, visų pirma – išlikti vienybėje su Dievu. Pagrindinis mūsų gyvenimo siekis yra būti laimingais. O tai, galvojant apie amžinybę, įmanoma tik vienybėje su Dievu. Ganytojas linkėjo savo kasdieniniuose pasirinkimuose neatitolti nuo Dievo, neatsiskirti per daug nuo jo visuose gyvenimo etapuose bei ir kitiems padėti tą gėrį atrasti, pažinti, jo siekti.
„Tokiu paskatinimu sekdamas kažkada, išgirdęs savo viduje Viešpaties kvietimą įsijungti į tarnystę jo vynuogyne, apsisprendžiau siekti kunigystės. Šiose šv. Mišiose dėkoju už pašaukimo ir daugelį kitų Viešpaties malonių kunigo ir vyskupo tarnystėje, ypač šioje vyskupijoje“,- liudijo vyskupas. Toliau kalbėjo apie labai greitai prabėgusius metus, nuo to laiko, kai vyskupiją perėmė iš ankstesnio ganytojo Juozo Žemaičio. Daug visko per tą laiką buvo vyskupijoje, šalyje, pasaulyje. Iš Viešpaties gauta nesuskaičiuojama gausybė malonių, sutikta daugybė gerų žmonių, kurie vienaip ar kitaip įsijungia į bendrą Kristaus Bažnyčios misiją. O laikas greitai bėga tikriausiai ir dėl to, kad jis, kaip ganytojas, šiame kelyje jaučiasi laimingas.
Tas kelias Vilkaviškio vyskupijoje prasidėjo, kai 2002 metų sausio 5 d. dekretu Šventasis Tėvas Jonas Paulius II Lietuvai paskyrė tris naujus vyskupus. Vietoj 75 -erių metų sulaukusių Telšių, Vilkaviškio ir Panevėžio vyskupų Antano Vaičiaus, Juozo Žemaičio MIC ir Juozo Preikšo paskyrė vyskupijų ordinarais lig tol buvusius vyskupo augziliarus Joną Borutą SJ, Rimantą Norvilą ir Joną Kaunecką. Vyresniosios kartos vyskupai jau Amžinybėje. Vyskupus J. Borutą ir J. Kaunecką pakeitė jaunosios kartos dvasininkai. Įžengimo į vyskupijos katedrą metu Rimantas Norvila buvo pristatomas kaip jauniausias Lietuvos vyskupas (ėjo 45-ieji metai). Telšių vyskupo ingresas vyko sausio 20 dieną, Vilkaviškio – vasario 10 d., Panevėžio – vasario 17 d.
Rimanto Norvilos ingreso iškilmėse dalyvavo per šimtas kunigų, apie 20 vyskupų iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, apaštalinio nuncijaus patikėtinis. Tą dieną vyskupas Rimantas Norvila šv. Mišias Vilkaviškio katedroje aukojo pirmąjį kartą. Antrąjį kartą bendrai maldai su Vilkaviškio parapijos tikinčiaisiais atvyko pradedant gavėnią, Pelenų dienoje, t. y. 2002 metų vasario 13-ąją.
Vyskupas Juozas Žemaitis, perduodamas pastoralą, Rimantui Norvilai linkėjo Dievo palaimos ir prašė visų tikinčiųjų naująjį vyskupą apsupti maldos aureole, o atsisveikinimo kalbą baigė Jono Krikštytojo žodžiais: „Jam skirta augti, o man – mažėti“. ( Vyskupą emeritą Juozą Žemaitį į Dievo namus išlydėjome 2021-ųjų rudenį). Ingreso iškilmių kalboje prieš dvidešimt metų Rimantas Norvila teigė, jog vyskupo pareiga – atsidėti dvasiniam darbui- sielovadai, nes to niekas kitas už jį nepadarys, o šiai misijai į Vilkaviškio vyskupiją atvyko Viešpaties valia, popiežiaus siuntimu.
Per dvidešimt metų vyskupas Rimantas Norvila nesuskaičiuojamą skaičių kartų Vilkaviškio vyskupijos katedroje aukojo šv. Mišias, sėdo į vyskupo sostą, kurio atramoje įspaustas vyskupo herbas ir šūkis „Mes viliamės gyvuoju Dievu“ ( „Sperantes sumus in Deum vivum“ – lot.). Tai žodžiai iš apaštalo Pauliaus laiško Timotiejui. Jais vyskupas nori užakcentuoti, kad Dievas nėra abstraktus, jis gyvas, ir mes su juo gyvename. Herbe – Velykų avinėlis, kuris simbolizuoja prisikėlusį Kristų, gyvąjį Dievą ir kartu patį Prisikėlimą. O tai yra mūsų tikėjimo vienas pamatinių dalykų.
Vyskupą Rimantą Norvilą 2022—aisiais lydi keli Dievo dovanoti jubiliejai: Vilkaviškio vyskupijos ordinaro 20-etis, vyskupo šventimų 25-etis ir graži gyvenimo metų sukaktis.
Birutė Nenėnienė
Autorės nuotr.
