Įžymios vietos ir šventovės


Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo katedra

1870–1881 m. klebono kun. Antano Lesnevskio ir vikaro kun. Jono Siaurusaičio rūpesčiu Vilkaviškyje pastatyta mūrinė neoromaniško stiliaus bažnyčia. 1884 m. vysk. Juozas Oleka ją konsekravo Švč. Mergelės Marijos Aplankymo titulu. 1926 m. įsteigus Vilkaviškio vyskupiją, ši bažnyčia tapo katedra.

II Pasaulinio karo metu katedra beveik nenukentėjo: buvo apgriauti bokštai ir sienos, pramušti skliautai. Jos remontui būtų pakakę pusės metų, tačiau sovietinė valdžia katedros remontuoti neleido ir pabaigė ją griauti. Pamatai buvo užpilti žemėmis ir apaugo krūmais. Katedros vietoje įrengtas skveras.

Vilkaviškio vyskupijai atgavus pilną savarankiškumą, nuspręsta statyti naują katedrą ant senosios pamatų. Tai buvo nelengvas darbas, nes senasis katedros projektas neišlikęs. Naują statybos projektą parengė Dailės Akademijos docentas J. Palaima, remdamasis senomis fotografijomis ir žmonių prisiminimais.

Parapijos klebonas kun. Vytautas Gustaitis ir architektų grupė, vadovaujama prof. Vytauto Nasvyčio, 1991 m. pradėjo katedros statybą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį pašventinti pamatai. Pašventinimo iškilmėse, be vysk. Juozo Žemaičio MIC, dalyvavo šioje parapijoje darbavęsi Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ ir Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Į pamatą įdėta kapsulė su katedros istorija, pamatų projektu ir statytojų vardais. Vysk. Juozas Žemaitis MIC įmūrijo pirmą akmenį.

Ne tik parapijiečių, bet ir visos vyskupijos bei geradarių iš užsienio remiami darbai vyko gana sparčiai ir buvo baigti 1998 m. pirmoje pusėje. 1998 m. liepos 11 d. naująją Vilkaviškio katedrą konsekravo vysk. Juozas Žemaitis MIC, dalyvaujant Apaštaliniam Nuncijui arkivyskupui Erwin Josef Ender, Respublikos prezidentui J. E. Valdui Adamkui, Vilniaus ir Kauno arkivyskupams metropolitams Audriui Juozui Bačkiui ir Sigitui Tamkevičiui SJ, Paderborno (Vokietija) arkivyskupui Johannes Degenhardt, Kölno kardinolo augziliarui vyskupui Manfred Melzer, Elko (Lenkija) vyskupui Wojciech Ziembai, kitiems Lietuvos ir Lenkijos vyskupams, kunigams bei garbingiems svečiams ir minioms tikinčiųjų.

2003 m. liepos 6 d. pašventinti nauji katedros varpai, nulieti Lenkijoje, Kraševskių varpų liejykloje. Mažiausias pavadintas šv. Jono Krikštytojo, vidurinysis – šv. Antano ir šv. Juozapo, o didžiausias – Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero vardu. Šiokiadieniais mažasis varpas skamba prieš rytines Mišias, vidurinysis skelbia vidurdienį ir kviečia į vakaro Mišias, o per iškilmes gaudžia visi trys varpai kartu.


Marijampolės šv. arkangelo Mykolo mažoji bazilika ir pal. Jurgio Matulaičio relikvijos

Marijampolės šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčia yra viena didžiausių vyskupijoje. Pastatyta 1824 m. Vėliau palaipsniui plėsta ir atbaigta 1914 m., kai buvo pristatytos dvi koplyčios. Bažnyčia turi neobaroko stiliaus bruožų, yra lotyniško kryžiaus plano, dviejų bokštų, su apside.
Vidus trijų navų, skliautuotas, yra šeši altoriai. Šventorių juosia mūrinė tvora.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, vienoje iš šoninių navų yra arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871–1927) relikvijos. Arkivyskupas paskelbtas palaimintuoju 1987 m. birželio 28 d. Maldininkai į šią bažnyčią renkasi kiekvieno mėnesio 12 dieną, o ypač – visą antrąją liepos savaitę.

Po II Pasaulinio karo sugriovus Vilkaviškio katedrą, Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčia 1944–1949 m. ir 1989–1998 m. buvo prokatedra. 1992 m. jai suteiktas mažosios bazilikos titulas.

Dėl atlaidų  palaimintojo Jurgio Matulaičio sarkofagą lankantiems piligrimams

Pagal 2004 m. vasario 9 d. išleistą Apaštališkosios Penitenciarijos raštą, visuotiniai atlaidai suteikiami tikintiesiems, kurie

  • tinkamai įvykdydami įprastines sąlygas (atlikdami sakramentinę išpažintį, priimdami eucharistinę komuniją, pasimelsdami Šventojo Tėvo intencija) bei dvasia visiškai atsiribodami
    nuo prieraišumo prie bet kokios nuodėmės,
  • Marijampolės miesto šv. arkangelo Mykolo bazilikoje dalyvauja kokiose nors šventose apeigose ar maldingame veiksme palaimintojo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus garbei arba bent pamaldžiai sukalba Viešpaties maldą bei Tikėjimo išpažinimą ir kokia nors prašymo malda kreipiasi į palaimintąjį Jurgį.

Minėtiems atlaidams gauti yra nustatytos šios progos:

  • sausio 27 d., liturginis palaimintojo Jurgio minėjimas;
  • liepos 12 d. ir du sekmadieniai – palaimintojo Jurgio garbei skirtų iškilmių liepos mėnesį pradžios ir pabaigos dienos;
  • vienąkart per metus, pavienių tikinčiųjų laisvai pasirinktą dieną;
  • kiekvienąkart, kai grupėmis nuvykstama pagerbti šventas palaimintojo relikvijas.

Šis Apaštališkosios Penitenciarijos nutarimas galioja septynerius metus, jei neiškils jokių jam nepalankių aplinkybių.


Liškiavos švč. Trejybės bažnyčia

1699 m. Liškiavoje įsikūrė dominikonai ir 1704–1714 m. pastatė mūrinę švč. Trejybės bažnyčią, kuri sudaro vieningą kompleksą su vienuolynu. 1814 m. bažnyčia tapo parapijine. Tai vėlyvojo baroko šedevras. Bažnyčia yra graikiško kryžiaus plano, kupolinė, su dviem bokšteliais. Joje įrengti septyni puošnūs altoriai. Šventorius apmūrytas. Jame yra vietos meistro Igno Zdanavičiaus 1881–1884 m. pastatyta medinė varpinė.

Sovietmečiu vienuolyno patalpose kurį laiką veikė vidurinė mokykla. 1990 m. Liškiavos klebonu paskirto kun. Valiaus Zubavičiaus pastangomis bažnyčia ir vienuolyno pastatai atrestauruoti. Dalis pastatų perduota Viešajai įstaigai „Liškiavos kultūros centras“, kuri organizuoja seminarus, konferencijas ir kitus renginius. Paruošta liturginių rūbų ir bažnytinio meno kūrinių ekspozicija.


Kryžių šventovė

Tai katalikų šventovė pietiniame Dusios ežero krante, netoli Sutrės upelio. Ji priklauso Lazdijų dekanato Metelių parapijai.

Pasakojama tokia šios koplyčios kilmės istorija. 1702 m. tarp Dusios ir Metelio ežerų buvo apsistojusi etmono Mykolo Servaco Višnioveckio vadovaujama Lietuvos kariuomenė, pasiryžusi užkirsti kelią į Gardiną žygiuojančiai švedų kariuomenei. Belaukiantys priešo lietuviai pastatė tris kryžius toje vietoje, kur kariuomenės kapelionas aukojo šv. Mišias. Ant vieno iš jų buvo pakabinta kopija Barūnų Dievo Motinos paveikslo, kurios globa labai pasitikėjo kariuomenės vadas. Žinia apie prisiartinusią švedų kariuomenę pasiekė apaštalų Petro ir Pauliaus dieną, besibaigiant Mišioms. Po mūšio vietovė atiteko švedams, o Dievo Motinos paveikslą paslėpė vietiniai gyventojai. Prabėgus keliems metams, toje vietoje staiga atgavo regėjimą vienas grįžtantis šio mūšio veteranas. Pasklidus žiniai apie stebuklą, žmonės pradėjo čia rinktis ir melstis.

Vėliau prūsų valdžios, kuriai tada priklausė Sūduva, nurodymu Dievo Motinos paveikslas ir kryžiai buvo perkelti į Metelių bažnyčią, tačiau žmonės ir toliau rinkdavosi įprastoje vietoje. 1807 m. pasibaigus prūsų valdymui, kryžiai buvo sugrąžinti į senąją vietą. Vyskupui leidus, Metelių klebonas kun. Ignas Žibanavičius čia pastatė koplyčią. 1816 m. gegužės 25 d. Seinų vyskupijos oficiolas Augustinas Polikarpas Marciejevskis čia atlaikė pirmąsias šv. Mišias, o popiežius Pijus VII maldininkams suteikė atlaidus.

Koplyčią beveik po šimtmečio perstatė Metelių klebonas kan. Vincas Jurgilas. Ji paskirta švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės garbei. Nors prie koplyčios nuolat gyveno tik sargas, atlaidų dienomis – per Sekmines ir Petrines – suvažiuodavo tūkstančiai maldininkų.

1963 m. sovietinės valdžios nurodymu koplyčia buvo nugriauta, tačiau jos atstatymu dar sovietmečiu pradėjo rūpintis išeivijos lietuviai. JAV gyvenęs kun. Jonas Buikus drauge su 2002 m. Romoje mirusiu prel. Ladu Tulaba įsteigė Kryžių šventovės atstatymo fondą. Jo užsakymu italų skulptorius Gregor Vincenzo Mussner pagal Kryžių Dievo Motinos pavyzdį sukūrė medinę švč. Mergelės Marijos statulą, kurią po nepriklausomybės atgavimo Šventos Šeimos seserys iš Romos parvežė į Lietuvą. Statula buvo laikoma Metelių parapijos bažnyčioje, kol šios parapijos klebono kan. Vytauto Prajaros pastangomis ant Dusios ežero kranto pastatyta mūrinė Kryžių koplyčia.

Naująją koplyčią suprojektavo architektas Juozas Žakauskas. Ji stovi šiek tiek toliau nuo senosios koplyčios vietos, ant kalnelio, ištęsto stačiakampio su nusklembtais kampais formos šventoriuje. Pastatas vienbokštis, vienanavis, su šoninėmis koplyčiomis. Planas netaisyklingo kryžiaus formos, su siaurėjančia apsidės link laiptuota presbiterija, už kurios pristatytos pagalbinės patalpos ir zakristija. Kryžiaus pavidalas imituotas ir pagrindiniame fasade, kur dominuoja 41 metro aukščio bokštas, užsibaigiantis kūginiu stogeliu ir kryžiumi. Abipus bokšto glaudžiasi žemesni prieangio tūriai. Toliau
esančios šoninės koplyčios taip pat užbaigtos kūginėmis viršūnėmis ir nuožulniais stogais, kurie jungiasi su prieangiais. Bokšto vidurinė plokštuma bei šoninių koplyčių ir prieangio sandūra akcentuotos langų juostomis. Šoninių fasadų tūris laiptuotas, žemėja į apsidos pusę. Juose taip pat suvokiama kryžiaus forma, kurios centre yra apskritas langas.

2000 m. birželio 11 d. naująją koplyčią konsekravo daug dėl jos atstatymo rūpinęsis vysk. Juozas Žemaitis MIC, tuometinis Vilkaviškio ordinaras. Senosios koplyčios vietoje tikintieji stato kryžius, ateina pasimelsti.

2009 m. birželio 26 d. Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos dekretu Kryžių koplyčia paskelbta diecezine šventove.