Vyskupijos istorija


Istorija

1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI apaštališkoji konstitucija Lituanorumgente paskelbė apie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. Šiuo dokumentu įkurta ir Vilkaviškio vyskupija. Ji sudaryta iš 1818–1926 m. gyvavusios Seinų vyskupijos dekanatų, likusių Lietuvos Respublikos teritorijoje. Naujos vyskupijos dangiškuoju Globėju pasirinktas šv. Antanas Paduvietis.

Pirmuoju Vilkaviškio vyskupu tapo buvęs paskutinysis Seinų vyskupas Antanas Karosas, o koadjutoriumi – vysk. Mečislovas Reinys. Abu vyskupai 1926 m. birželio 20 d. iškilmingai įžengė į Vilkaviškio katedrą. Lietuvos vyriausybė vyskupijai perleido Vilkaviškio dvaro rūmus, kuriuose įsikūrė vyskupai ir kurija.

Generalvikaru paskirtas prel. Matas Dabrila, kancleriu – kan. Antanas Steponaitis, oficiolu – prel. Juozas Laukaitis.

1928 m. buvo sudaryta nauja vyskupijos kapitula, į kurią įėjo aštuoni nariai: prelatai Matas Dabrila, Aleksandras Grigaitis, Pranas Kuraitis, Juozas Laukaitis, Jonas Naujokas ir kanauninkai Vincas Aleksandravičius, Vincentas Vizgirda, Antanas Dailidė.

1930 m. baigta statyti vyskupijos kunigų seminarija Vilkaviškyje, veikusi iki 1944 m. Jos dėka žymiai pagausėjo dvasininkų. Jei įsteigus vyskupiją joje darbavosi apie 100 kunigų, tai 1940 m. jų skaičius pasiekė 247.

Vilkaviškio vyskupijoje buvo labai išvystyta Katalikų akcija, kuriai didelį impulsą suteikė vysk. Mečislovas Reinys, aktyviai dalyvavo prof. Pranas Dovydaitis, daugelis kunigų ir pasauliečių.

Parapijose sėkmingai darbavosi vyrų ir moterų vienuolijos. Veikė įvairios katalikiškos vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų organizacijos: angelaičiai, ateitininkai, pavasarininkai, tretininkai, Gyvojo Rožančiaus, Švč. Sakramento ir Krikščioniškojo mokslo brolijos, Šv. Vincento Pauliečio draugija. Buvo leidžiami katalikiški laikraščiai ir žurnalai: „Šaltinis“, „Šaltinėlis“, „Šventųjų bendravimas“, „Liepsnos“, „Naujoji vaidilutė“ ir kt. Spausdinama daug knygų, brošiūrų religine tematika.

1931 m. Vilkaviškyje įvyko vyskupijos I Eucharistinis kongresas. 1932 m. Marijampolėje surengtas pavasarininkų, o 1935 m. – II Eucharistinis kongresas.

1934 m. rugpjūčio 27–28 d. Vilkaviškyje vyko vyskupijos Sinodas, kuriame dalyvavo 67 delegatai. Sinodo dalyviai pasiuntė sveikinimo telegramą popiežiui Pijui XI.

Vilkaviškio vyskupija labai nukentėjo II Pasaulinio karo metu. Žmonės iškentė baisų terorą pirmosios sovietinės okupacijos metais, ypač žiaurus buvo kunigų nukankinimas Budavonės miške netoli Vilkaviškio. Nacių okupacija katalikų Bažnyčiai grąžino nedaug teisių. Ji buvo nuožmiai persekiojama, tačiau nebuvo išsigandusi.  Kun. Mykolas Krupavičius pasirašė memorandumą prieš naciu kolonijinę politiką ir tuojau  dėl to 1942 m. nacių išvežtas į Vokietiją. Kalintas, internuotas. Kunigai ir pasauliečiai tikintieji gelbėjo žydus, ragino jaunimą nestoti į nacių kariuomenę. Karo pabaigoje, frontui ilgam sustojus netoli Vokietijos sienos, buvo visai sugriautos ar apgriautos 32 bažnyčios, iš kurių 12 pavyko atstatyti netrukus po karo. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, į Vakarus pasitraukė apie 100 kunigų, tarp jų – ir Vilkaviškio vyskupas augziliaras Vincentas Padolskis. Iš pasilikusiųjų – apie 70 kalinta ir ištremta, o keletas – nužudyta. Sovietinė valdžia uždarė Vilkaviškio kunigų seminariją, 12 bažnyčių ir panaikino atitinkamas parapijas. Skaudus smūgis vyskupijai buvo joje gana aktyviai veikusių vienuolynų uždarymas, parapijų registracija pavedant jų administravimą vadinamiems komitetams siekiant jas  kiek įmanoma labiau kontroliuoti, sumažinant kunigų  įtaką. Uždraustas tikybos mokymas mokyklose, varžoma vaikų katekizacija, prievarta brukamas ateizmas – buvo kova su šimtmečiais žmonėse gyvavusiu tikėjimu ir krikščioniškomis vertybėmis. Antroji sovietinė okupacija sugriovė visą ligi 1940 m. nusistovėjusią tvarką: politinį pliuralizmą, religijos laisvę, privatinę nuosavybę ir t.t. Ypatingai reiškėsi neapykanta Katalikų Bažnyčiai.

1947 m. mirus vysk. Antanui Karosui, vyskupiją pradėjo valdyti kapitulinis vikaras kan. Vincentas Vizgirda. 1949 m. sovietinė valdžia jį areštavo ir perėmė kurijos archyvą. Nuo tada Vilkaviškio vyskupija neturėjo atskiro ganytojo. Ją administravo Kauno arkivyskupijos vyskupai ar valdytojai, tačiau kancleris, tribunolas, kunigų taryba išliko atskiri.

1949–1965 m. Vilkaviškio vyskupiją iš Kauno valdęs kan. Juozapas Stankevičius padalino ją į šešis dekanatus: Aleksoto, Alytaus, Lazdijų, Marijampolės (tuomet vadintos Kapsuku), Šakių ir Vilkaviškio. 1965–1979 m. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi buvo vysk. Juozapas Matulaitis-Labukas. Vėliau tokiu pat titulu vyskupiją valdė vysk. Liudvikas Povilonis MIC (1979–1988 m., nuo 1984 m. arkivyskupas) ir vysk. Juozas Preikšas (1988–1989 m.), kilęs iš Griškabūdžio parapijos.

Žymų vaidmenį kovoje su prievartiniu ateizmu suvaidino 1972 m. pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kurios pagrindinis redaktorius buvo iš Vilkaviškio vyskupijos kilęs ir joje dirbęs kun. Sigitas Tamkevičius SJ (dabar Kauno arkivyskupas emeritas). 1989 m. Vilkaviškio vyskupija vėl tapo pilnai savarankiška. Jos apaštaliniu administratoriumi paskirtas naujai konsekruotas vyskupas Juozas Žemaitis MIC, 1991 m. pop. Jono Pauliaus II paskirtas Vilkaviškio vyskupijos ordinaru. 1991 m. gruodžio 19 d. popiežiui Jonui Pauliui II reorganizavus Lietuvos bažnytinę provinciją į Vilniaus ir Kauno bažnytines provincijas, Vilkaviškio vyskupija buvo priskirta Kauno metropolijai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vilkaviškio vyskupijoje, kaip ir visoje Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje, suintensyvėjo pastoracinė ir karitatyvinė veikla, atkurtos prieš karą veikusios ir įkurtos naujos katalikiškos organizacijos, įvestas tikybos dėstymas mokyklose. 1993 m. Marijampolėje surengtas vyskupijos III Eucharistinis kongresas. Atstatyta apie 10 bažnyčių, tarp jų – Vilkaviškio katedra.  1994 metais buvo atkurta kapitula ir paskirti pirmieji kanauninkai. 1998 metais Vilkaviškyje buvo baigta atstatyti ir pakonsekruota katedra, kuri karo metais buvo apgriauta, o pokaryje sovietų valdžio iniciatyva vissiškai sunaikinta. Trumpai  (1999- 2005) vyskupijoje veikė atkurta Palaimintojo

Jurgio Matulaičio kunigų seminarija, buvusi tuo pačiu metu ir Vytauto Didžiojo universiteto dalimi. Nepaprastas įvykis vyskupijoje buvo

2006 metais – tai IV Eucharistinis Kongresas, sutraukęs daugybę maldininkų iš visų vyskupijos parapijų.

Vilkaviškio vyskupija gali didžiuotis iš jos lilusiu palaimintuoju arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu ir popiežiaus Jono Pauliaus 2000 metais paskelbtu gražiu tikėjimo liudytojų būriu.

Vilkaviškio vyskupijoje subrendo gana daug kunigiškų bei vienuoliškų pašaukimų, tarp kurių galima paminėtų visą būrį vyskupų.

Vyskupui Juozui Žemaičiui MIC sulaukus 75 metų amžiaus ir tapus emeritu, 2002 m. Vilkaviškio vyskupu popiežius Jonas Paulius II paskyrė Rimantą Norvilą, kuris prieš tai atliko kunigišką ir vyskupišką tarnystę Kaune.


VYSKUPAI IR VALDYTOJAI


Vysk. Antanas Karosas (apie 1849–1947)
Vyskupiją valdė 1926–1947 m.

Gimė apie 1849 m. Anykščių valsčiuje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1875 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. 1883 m. teologijos magistro laipsniu baigė Petrapilio dvasinę akademiją ir įšventintas kunigu. Paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos moralinės teologijos ir lietuvių kalbos dėstytoju bei nuo 1885 m. vysk. Mečislovo Leonardo Paliulionio sekretoriumi. 1896 m. tapo kapitulos kanauninku, o 1900 m. – seminarijos rektoriumi. Nuo 1906 m. redagavo laikraštį „Nedėldienio Skaitymas“. 1907 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Žitomiro vyskupo pagalbininku. 1910 m. tapo Seinų vyskupu. Prasidėjus karui, turėjo pasitraukti į Rusiją, iš kurios po revoliucijos išvyko ir vėl grįžo į Seinus. 1920 m. lenkų valdžios ištremtas į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje marijonų vienuolyne.

Įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, 1926 m. paskirtas pirmuoju naujai sudarytos Vilkaviškio vyskupijos ganytoju. Įsikūrė Vilkaviškyje. 1930 m. čia pastatė kunigų seminarijos rūmus. 1933 m. pakeltas popiežiaus Sosto asistentu ir gavo Romos grafo titulą. Rusams okupavus Lietuvą, seminarijos ir vyskupo rūmai buvo konfiskuoti. Vokiečiai grąžino tik vyskupo rūmus, kuriuose iki 1944 m. vasaros veikė seminarija. Dėl karo veiksmų Vilkaviškio nepaliko ir keletą savaičių išbuvo fronto ugnyje. Grįžus bolševikams, apsigyveno Šunskuose, o nuo 1946 m. – Marijampolėje. Tais metais dar suteikė Sutvirtinimo sakramentą daugiau kaip 1000 asmenų. Mirė 1947 m. liepos 7 d. Palaidotas Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Buvo plataus ir šviesaus proto. Atidžiai sekė spaudą. Švelnus santykiuose su kitais, mokantis nukęsti nemalonumus. Privačiame gyvenime labai kuklus. Dėl didelio apdairumo ir atsargumo sprendimuose kai kada buvo palaikomas neveikliu.


Arkivysk. Mečislovas Reinys (1884–1953)
Vilkaviškio vyskupo koadjutorius 1926–1940 m.

Kilęs iš Utenos apskrities. 1901–1905 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1907 m. įšventintas kunigu. 1909 m. teologijos magistro laipsniu baigė Petrapilio dvasinę akademiją. 1912 m. Liuvene gavo filosofijos daktaro laipsnį. Ten taipogi lankė paskaitas gamtos mokslų fakultete, drauge su kitais kunigais kūrė Lietuvos katalikų studentų sąjungą, davusią pradžią ateitininkų sąjūdžiui. 1913–1914 m. Strasbūre gilino apologetikos studijas.

Nuo 1914 m. darbavosi Vilniuje įvairiose pareigose: parapijų vikaras, kapelionas, mokytojas, kunigų seminarijos dėstytojas, švietimo draugijos „Rytas“ vadovas, Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys. 1922–1940 m. dėstė psichologiją VDU, Kaune. Veikliai reiškėsi politiniame darbe kaip krikščionis demokratas: nuo 1925-ųjų rudens pusmetį buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru.

1926 m. konsekruotas vyskupu ir iki 1940 m. ėjo Vilkaviškio vyskupo koadjutoriaus pareigas. Tuo pačiu rūpinosi visa katalikų akcija, priklausė ateitininkų federacijos tarybai, profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1940 m. paskirtas Vilniaus arkivyskupo pagalbininku. 1942 m. paskirtas Vilniaus, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijų apaštališkuoju administratoriumi. 1947 m. sovietų suimtas, o 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime.

Buvo asketiškas, kuklus, pasižymėjo šventu gyvenimu. Tai vienas iš pirmųjų lietuvių psichologų. Nuolat reiškėsi moksliniais straipsniais. Arkiv. Mečislovui Reiniui pradėta beatifikacijos byla.


Vysk. Vincentas Padolskis(1904–1960)
Vilkaviškio vyskupas augziliaras 1940–1947, koadjutorius nuo 1948 m.

Gimė Virbalyje, Vilkaviškio apskrityje. 1925 m. filosofijos daktaro laipsniu baigė šv. Grigaliaus universitetą Romoje. 1927 m. įšventintas kunigu. 1930 m. Šveicarijoje, Fribūro universitete tapo teologijos daktaru. Iki 1932 m. specializavosi Šv. Rašto institute Romoje.

1932–1939 ir 1941–1944 m. dėstė Šv. Raštą Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1938 m. tapo N. Testamento katedros vedėju VDU.

1940 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Vilkaviškio augziliaru, o 1948 m. – koadjutoriumi, nors jau nuo 1944 m. buvo pasitraukęs iš Lietuvos. 1951 m. tapo lietuvių šv. Kazimiero kolegijos Romoje prezidentu. Vadovavo Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos atkūrimui išeivijoje. Palaidotas Romoje, Campo Verano kapinėse.


Kan. Vincentas Vizgirda (1874–1966)
Vilkaviškio vyskupijos valdytojas 1947–1949 m.

Baigė Mintaujos gimnaziją, nuo 1895 m. mokėsi į Seinų kunigų seminarijoje. 1900 metais įšventintas kunigu. Kaip gabus teologas siunčiamas studijuoti į Romos šv. Grigaliaus ir Fribūro universitetus, kuriuose apgynė dvi – kanonų teisės ir filosofijos – daktaro disertacijas. Po studijų išvyko į JAV – kunigavo Plymonto Švento Andriejaus ir Ročesterio Švento Jurgio lietuviškose parapijose. Įkūrė naują lietuvių parapiją Vilkes Bare, kur 1912 m. pastatė naują bažnyčią. Aktyviai dalyvavo tautiečių draugijose: Kunigų vienybėje ir Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje. Lietuvių Romos katalikų susivienijime buvo renkamas valdybos nariu. Vienas iš laikraščio „Draugas“ leidėjų.

1912 m. grįžo į Lietuvą. Buvo pirmasis Marijampolės „Žiburio“ gimnazijos direktorius ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos įkūrėjas. Paskirtas iš Seinų iškeltos kunigų seminarijos rektoriumi, įkurdino ją Zypliuose, po to – Gižuose, o galiausiai rūpinosi įkurti ją Vilkaviškyje, nupirko žemės naujiems seminarijos rūmams. Vėliau darbavosi kurijoje.

1947 m. mirus vyskupui A. Karosui, valdė vyskupiją, kol 1949 m. buvo išvežtas į Sibirą. 1954 m. grįžo iš tremties ir apsigyveno Marijampolėje, kur 1966 m. mirė ir yra palaidotas senosiose miesto kapinėse.


Kan. Juozas Stankevičius (1903–1974)
Vilkaviškio vyskupiją valdė 1949–1965 m.

Gimė Griškabūdžio valsčiuje. Mokėsi Gražiškiuose, Kudirkos Naumiestyje, Kretingoje, o vėliau – Vokietijoje. Baigė Kauno kunigų seminariją ir 1930 m. įšventintas kunigu. Po metų gavo teologijos licenciato laipsnį. Kaune redagavo „Mūsų laikraštį“ (1932–1934), kapelionavo, 5–8 gimnazijų klasėms parengė tikybos vadovėlius: „Dievas“, „Kristus“, „Bažnyčia“, „Dora“, dėstė kunigų seminarijoje.

1947 m. tapo Kauno arkivyskupijos valdytoju, o 1949 m., reikalaujant sovietinei valdžiai, išrinktas ir Vilkaviškio bei, truputėlį vėliau, Kaišiadorių vyskupijų valdytoju. 1953 m. įgijo teologijos daktaro laipsnį. Dalyvavo Vatikano II susirinkime. 1965 m. saugumo priverstas atsisakė valdytojo pareigų. Buvo paskirtas Prisikėlimo parapijos Kaune altaristu su vikaro teisėmis. Mirė 1974 m., palaidotas prie Kauno arkivyskupijos katedros.


Vysk. Juozapas Matulaitis-Labukas (1894–1979)
Vilkaviškio vyskupiją valdė 1965–1979 m.

Gimė 1894 m. Grikonių k. Stakliškių valsčiuje. 1918 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją ir įšventintas kunigu. 1926 m.  studijavo Vokietijoje ir Šveicarijoje, įgijo doktoratą socialinių mokslų srityje. Nuo 1926 m., įsteigus Kaišiadorių vyskupiją, dirbo jos kurijoje. 1946 m. išvežtas į Sibirą. 1957–1965 m. dėstė Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1965 m. konsekruotas vyskupu ir iki 1979 m. buvo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. Palaidotas Šiluvoje, bazilikos šventoriuje.

 

Vysk. Romualdas Kriščiūnas (1930)
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinio administratoriaus augziliaras 1969–1973 m.

Gimė Kaune. Baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, 1954 m. įšventintas kunigu. 1959–1963 m. Laterano universitete Romoje įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį. Po to profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje ir ėjo Vilkaviškio vyskupijos kurijos kanclerio pareigas. 1969 m. konsekruotas vyskupu. Iki 1973 m. buvo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinio administratoriaus augziliaru. Vėliau paskirtas Panevėžio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. Atleistas iš šių pareigų 1983 m. Mirė 2010 m., palaidotas Kauno Kristaus Prisikėlimo Mažosios bažnyčios šventoriuje.

 


Arkivysk. Liudvikas Povilionis MIC (1910–1990)
Vilkaviškio vyskupiją valdė 1973-1979 m. (vyskupas koadjutorius) ir 1979–1988 m. (apaštalinis administratorius)

Gimė Aukštaitijoje, Šilagalių k., Panevėžio apskrityje. 1928 m. įstojo į marijonų vienuoliją. 1934 m. baigė studijas Kauno kunigų seminarijoje ir VDU, įgydamas bažnytinės teisės licenciato laipsnį ir matematiko diplomą. Įšventintas kunigu. Kapelionavo marijonų gimnazijoje Marijampolėje, administravo marijonų spaudą ir joje bendradarbiavo. 1931–1940 m. redagavo „Šaltinėlį“.

Vėliau dirbo Vilniuje, Panevėžyje, Žemaitijoje. 1957–1960 m. pastatė Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčią Klaipėdoje.  1960 m. bažnyčia uždaryta, o klebonas, sovietinės valdžios apkaltintas nelegalia statyba, nuteistas. 8 metų laisvės atėmimo bausmę turėjo atlikti Pravieniškėse. Susilpnėjus sveikatai, po 4 metų amnestuotas. 1966–1969 m. dirbo Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje.

1969 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo augziliaru, 1973 m. – Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinio administratoriaus koadjutoriumi, o nuo 1979 m. perėmė abiejų vyskupijų valdymą. 1984 m. gavo arkivyskupo titulą. 1988 m. Vatikanas priėmė jo atsistatydinimo prašymą. Mirė 1990 m. Palaidotas Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos šventoriuje.

 


Vysk. Juozas Preikšas (1926 – 2018)
Vilkaviškio vyskupiją valdė 1984–1988 m. (vyskupas augziliaras) ir 1988–1989 m. (apaštalinis administratorius)

Gimė ir augo Griškabūdžio parapijoje, nepriklausomybės kovų savanorio šeimoje. Po mokslų Griškabūdyje ir Šakiuose, 1945 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Studijoms artėjant į pabaigą, jas nutraukė sovietinė valdžia, mažindama klierikų skaičių. Laukdamas galimybės vėl sugrįžti į seminariją, dirbo vargonininku.

Kunigu įšventintas 1951 m. rugsėjo 23 d. Tęsė studijas ir įgijo teologijos licenciato laipsnį. Trylika metų dėstė teologiją Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Penkiolika metų klebonavo Vilkaviškyje.

1984 m. nominuotas tituliniu Egnatijos vyskupu. Tų metų gruodžio 2 d. įšventintas vyskupu ir pradėjo eiti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinio administratoriaus vysk. Liudviko Povilonio augziliaro pareigas. 1988 m. Vatikanui priėmus pastarojo atsistatydinimo prašymą, kurį laiką administravo šias dvi vyskupijas.

1989 m. paskirtas Panevėžio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi, o 1991 m. – jos ordinaru. Taip pat buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos pirmininku.

Sulaukęs Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos, Juozas Preikšas atsistatydino iš vyskupo ordinaro pareigų. Popiežius šį atsistatydinimą priėmė 2002 m. sausio 5 d. ir paliko jį vyskupu emeritu. Mirė 2018 m. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.

 

Vysk. Juozas Žemaitis MIC (1926)
Vilkaviškio vyskupijos apaštalinis administratorius (1989–1991) ir ordinaras (1991–2002)

Nuo 2002 m. sausio 5 d. Vilkaviškio vyskupu ordinaru yra vysk. Rimantas Norvila.