„Be džiaugsmo niekas nenorės jūsų Dievo. Džiaugsmas yra ženklų ženklas!“ – balandžio 23 d. dalijosi svečias iš Jungtinės Karalystės Damyanas Stayneʾas.

Tai buvo tie įkvepiantys žodžiai, kurie sustiprino dar balandžio mėnesio pradžioje gimusią idėją surengti savaitgalį šeimoms, skirtą būtent džiaugsmo temai. Juolab, kad šiame laike laukiant Šv. Dvasios atsiuntimo šventės, kai pats Dievo žodis vos ne kiekvienos dienos skaitiniuose kalba apie džiaugsmą, verta įsigilinti ne tik iš kur to džiaugsmo semtis, bet ir kaip jį išsaugoti, juo dalintis.

Tam tikslui, gegužės 19-21 d. nuostabios gamtos prieglobstyje, ant Gailinto ežero kranto susirinko šeimos iš įvairių kampelių: Marijampolės, Alytaus, Prienų, Kauno raj., ir net Vilniaus.

Savaitgalio iniciatoriai buvo aktyvi Dievo Motinos komandos šeima iš Alytaus Deividas ir Sandra Ciūniai bei Vilkaviškio vyskupijos šeimos centras.

Ši programa yra paremta asmeniniu liudijimu ir Bažnyčios mokymų lobynų išmintimi. Viso savaitgalio metu mokėmės labiau būti, negu vertinti, labiau dalintis, negu gauti. Džiaugsmo savaitgalio pats didžiausias džiaugsmas buvo išgyventa bendrystė Šv. Mišių metu, o vaikams, ypač berniukams didžiausią įspūdį paliko maudynės ežere bei vakaro laužas.

Esame dėkingi sodybos šeimininkams Algirdui ir Genutei Ciūniams už šiltą, rūpestingą priėmimą, buvimą kartu ir dalinimąsi.

Taip pat dalinamės kunigo R. Janušausko keliomis mintimis iš jo interviu skirto AlytusPlius.lt portalui

„Važiuodamas link sodybos, vis tik nemažai galvojau apie techninius dalykus. Koks bus altorius – ar užtiestas, ar bus gėlės. Žiūriu – oho – ir žvakė, ir kryžius, išpuošta. Buvo jaudulio, nes buvau pakviestas į bendruomenę, pas šeimas, kurių visai nepažįstu. Prieš tai reikėjo pasiruošti, pasimelsti, kad sklandžiai vyktų. Bet kai prasidėjo – gitara, giesmės. Kaip sakoma, dangus nužengė į žemę“, – teigė R. Janušaskas.

Anot klebono, dažnai pasakoma, kad šiuolaikinis pasaulis nemoka melstis, nukrypo į materializmą. „Tačiau tokios iniciatyvos parodo, kad ne. Žmonės ieško dvasingumo, ieško Dievo, meldžiasi. Sodybos savininkas manęs net prašė pasimelsti, kad daugiau tokių iniciatyvų būtų. Ne vien puotos, bet ir katalikiškos stovyklos“, – pasakojo R. Janušauskas.

„Praėjo kelios dienos – aš tuo gyvenu. Galvoju, kaip tie žmonės jaučiasi, ar dvasios dovanų gavo. Tą vakarą pakvietė košės valgyti, dar nuoširdžiai pabendravome. Pačios geriausios emocijos. Džiaugiuosi tokiais susitikimais. Kunigui tokie dalykai atgaiva, fantastika. Tada supranti, ką tu darai, dėl ko tu darai, kad ne veltui aukoji savo gyvenimą“, – sakė klebonas.

 

Informaciją parengė

Vilkaviškio vyskupijos šeimos centras