Liepos 14 d. – pagrindinė iškilmių diena, kurioje meldėmės už piligrimus iš užsienio ir Lietuvos. Šv. Mišias celebravo Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Petar Rajič , koncelebravo vyskupai: Šiaulių vysk. Eugenijus Bartulis, Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Algirdas Jurevičius, Panevėžio vysk. Linas Vodopjanovas OFM, Vilkaviškio vysk. Rimantas Norvila, Vilniaus vyskupijos augziliaras Arūnas Poniškaitis, Vilniaus vyskupijos augziliaras Darius Trijonis, arkivyskupijos emeritas Lionginas Virbalas SJ, arkivyskupijos emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, vysk. emeritas Jonas Kauneckas, vysk. emeritas Jonas Matulaitis, vysk. emeritas Juozas Žemaitis MIC, o taip pat LVK generalinis sekretorius kunigas Kęstutis Smilgevičius, Marijonų generolas vyr. delegatas Jovanete Paulo Vieira ir gausus būrys kunigų iš įvairių dekanatų.

Palaimintąjį pagerbė didelė grupė piligrimų iš Lenkijos Sokulkų ir Punsko parapijų, Vilniaus, Panevėžio, Kauno ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių. Šv. Mišiose dalyvavo Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, kiti administracijos ir tarybos nariai. Giedojo jungtinis bažnytinis choras: Bazilikos (vadovė Alma Sakalauskienė), Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios (vadovė Birutė Pavalkienė), Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II bažnyčios (vadovė Karolina Simanavičiūtė).

Katechezę skelbė kanauninkas profesorius teologijos dr. Kęstutis Žemaitis. Jis apmąstė Palaimintojo reikšmę Bažnyčiai ir Lietuvai, kaip didžiulę Dievo dovaną. Taip teigė šv. popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas Jurgį Matulaitį palaimintuoju 1987-ųjų birželio 28 d., ir dar pridėjo: „šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų mums kelią“.

Homiliją skelbė Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius JE vyskupas Algirdas Jurevičius. Keletas minčių :

„Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25) – šis pagrindinis žmogaus klausimas keliamas Evangelijos pasakojime apie gailestingąjį samarietį. Mes žinome daug gyvenimo taisyklių – žinome, ką daryti, norėdami įgyti išsilavinimą, įsigyti profesiją ar pasistatyti namą. O čia? Kaip laimėti amžinąjį gyvenimą?

Pažvelkime į šios iškilmės herojų – palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris savo Užrašuose taip atsako: „Daug šventųjų tik iš palengvo, ilgus metus dirbę, kamavęsi, priėjo prie aukštesnio šventumo laipsnio, o priėjo dėl to, kad nesiderėjo su Viešpačiu Dievu, nesipriešino Jo valiai, nestatė kliūčių Jo malonei, tik drąsiai, noriai veikiai viską apleisdavo, visko išsižadėdavo, jei ko Dievas nuo jų pareikalaudavo, nesibijodavo visko dėl Dievo pašvęsti, paaukoti.“

Šiuose palaimintojo Jurgio pasidalijimuose trys raktinės mintys nurodo teisingą kelią.
Pirma – nesiderėti su Viešpačiu. Kai mus aplanko vidinis įkvėpimas, o gal net pašaukimas kokiai nors tarnystei Bažnyčioje, reikia nedelsiant tai ištirti ir į jį atsiliepti. Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės tikėjimo reikalus vis stumia kuo tolyn. Rašytojo C. S. Lewisʾo knygoje „Kipšo laiškai“ patyręs velnias moko jauną kipšiuką žmonių gundymo meno. Pats geriausias būdas atitraukti žmones nuo Dievo yra įteigti jiems mintį, kad Dievo reikaluose jie niekur neskubėtų, bet viską atidėtų rytdienai…

Antra, ką sako palaimintasis Jurgis, – nesipriešinti Dievo valiai. Kalbant apie Dievo valią, turėtume savęs klausti: „Koks Dievo troškimas mano gyvenime?“ Apaštalas Paulius, buvęs krikščionių persekiotojas Saulius, nublokštas ant žemės prie Damasko, klausė: „Ką man daryti, Viešpatie?“ (Apd 22,10). Kai mes įsigyjame kokį nors naują prietaisą, prie jo būna instrukcija, kaip jį naudoti, kad nesugadintume. Panašiai yra ir gyvenime. Juk Mozė ir šiandien mus moko, jog Dievo žodis yra „tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ (Įst 30,14). Patyrus gailestingąją Dievo meilę, lengviau priimti Jo valią, kaip mylinčio Tėvo geriausią linkėjimą.

Trečia, pasak tėvo Jurgio, – svarbu nedaryti kliūčių Dievui veikti. Mūsų visuomenėje įsigalėjo įdomus reiškinys: žmonės gyvena patogiai ir viską daro, kad išvengtų bent menkiausių pasikeitimų bei iššūkių. Jei atsiranda koks nors entuziastas, norintis veikti ir ką nors keisti, padaryti naujovių, tuoj pat gauna atkirtį, jog nieko gero iš to nebus. Tai labai pastebima tarp vadovaujančiųjų: nesistengiama ką nors naujo ir pozityvaus įdiegti, bet surandama šimtai priežasčių, kodėl nereikia jokių pasikeitimų. Tokia logika sakytų, jog geriausia kirmyti ir nieko neveikti. Ši ydinga laikysena pasireiškia ir dvasiniame gyvenime, besislepiant už kokių nors maldingų praktikų, tačiau nenorint leistis į nuotykį su Dievu.

Iškilmių savaitė baigėsi linksmu ir nuotaikingu pabendravimu agapėje, kur visus pasitiko Metelių kaimo kapela, vadovaujama parapijos klebono kanauninko Vytauto Prarajos. Pasistiprinus gera buvo  pasiklausyti kapelos atliekamų kūrinių, ar netgi sukti ratelius šokio sūkuryje, kuriame laimingi jautėsi ir jauni, ir pabuvę. Tikra, lietuviška atlaidų tradicija, kai skamba linksma daina, kai myli kiekvieną ir visus. Atlaidų dienos palieka neišdildomą žymę kiekvieno gyvenime, norą siekti šventumo. Dar kartą prisiminėme Palaimintojo priesakus sau: dirbti Jėzui ir Bažnyčiai, mylėti kiekvieną žmogų… tai priesakai ir mums, kiekvienam iš mūsų.

Parengta pagal Vidos Mickuvienės, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovės aprašą

Daugiau įspūdžių ir nuotraukų iš viso atlaidų aštuondienio – facebook paskyroje