Spalio 17-oji nors ir šiokiadienis, tačiau vidudienį suskambę Alvito (Vilkaviškio dekanatas) mažosios bažnytėlės varpai sukvietė nemažai žmonių padėkos maldai už geradarius, naujosios bažnyčios statytojus.
Šv. Mišioms vadovavo Balbieriškio parapijos klebonas kun. Remigijus Veprauskas, koncelebravo Ilguvos – Paežerėlių ir Alvito parapijų klebonai Francas Kuklys ir Vytautas Kajokas.
Dalyvavo naujosios bažnyčios statybos darbus vykdančios įmonės „Archis“ vadovas Jonas Urbonas, statybų mecenatas Arvydas Paukštys, Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas. Po šv. Mišių Alvito klebonas V. Kajokas pašventino kryžių, kuris iki lapkričio 1 d. numatytas iškelti ant baigiamo statomos bažnyčios fasado. Po to renginio dalyviai šv. Kazimiero vaikų globos namuose pabendravo prie karitiečių paruošto vaišių stalo.
Alvito Šv. Onos parapijos tikintieji, prieš dvejus metus atšventę parapijos 400 metų sukaktį, jau antri metai spalio 17-ąją švenčia kaip parapijos gimtadienį, kadangi parapija ir buvo įsteigta spalio 17 d. ( 1617 m.) karaliaus Zigmanto Vazos fundacijos aktu. Pirmąją medinę bažnyčią savo lėšomis 1615 m. pastatė Paširvinčio seniūnė kunigaikštienė Ona Ketlerytė – Radvilienė. Daugelį metų parapija buvo aprūpinta materialiai, užėmė plačią teritoriją, net buvo Vilniaus vyskupijos pakraščio didelio dekanato centru. 1824 m. parapijiečių lėšomis buvo pastatyta mūrinė bažnyčia.
Spalio mėnuo parapijos istorijoje minėtinas ir kaip skaudžių netekčių mėnuo. Per pirmąjį pasaulinį karą 1914 m. ( prieš 105 metus!) spalio mėnesį bažnyčia atsidūrė rusų ir vokiečių kryžminėje ugnyje. Sviedinių ir ugnies padaryta žala buvo didžiulė, žuvo nemažai bažnyčioje besislėpusių žmonių. Alvittiečiai po karo ėmėsi bažnyčios atstatymo darbų, bet juos pavyko baigti tik 1924 metų spalį. O po dvidešimties metų,1944 metų spalio 16- ąją, Antrojo pasaulinio karo smūgiai vėl sugriovė Alvito šventovę. Kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, taip ir po Antrojo, maldos namai buvo įrengti šventoriaus kampe esančioje Gauronskių koplyčioje. Skirtumas toks, kad po Pirmojo pasaulinio karo laikina pastogė tarnavo kelerius remontų metus, o po Antrojo pasaulinio karo tarnauja per 70 metų ir 2019- ieji minimi kaip 75 metai po antrosios bažnyčios susprogdinimo.
Bažnyčios atstatyti neleido okupacinė valdžia. Ir tik 2004 m. alvitiečiai išdrįso svajones apie bažnyčios statybas realizuoti. Parapijos pastoracinė taryba kreipėsi su prašymu į Vilkaviškio vyskupą Rimantą Norvilą. 2006 m. rugsėjo 25 d. dekretu vyskupas įpareigojo Alvito kleboną Vytautą Kajoką pradėti naujos bažnyčios statybą. 2008 m. buvo visuomenei pristatytas projektas, 2009 m. gegužę buvo paženklinti būsimos šventovės pamatų kontūrai, o vasarą, švenčiant šv. Onos atlaidus, vyskupas emeritas Juozas Žemaitis pašventino trečiosios Alvito bažnyčios pamatus. Tačiau po to bene penkerius metus statybvietėje tvyrojo tyla. „Projektas nors ir buvo labai gražus, bet modernios konstrukcijos mums būtų kainavusios labai brangiai. Be to vien pastolių nuoma – pasakiškų kainų, todėl iškilo būtinybė keisti projektą, kad sumažėtų statybų sąnaudos. Reikėjo taisyti pamatus, statybos judėjo vėžlio žingsniu,“- dalinosi statybų rūpesčiais kun. V. Kajokas.
Minint parapijos gimtadienį trumpame pamoksle kun. Remigijus Veprauskas atkreipė dėmesį, kad alvitiečiai gali didžiuotis turėdami gilias ir tvirtas tikinčiųjų bendruomenės šaknis ir kvietė maldomis bei nuoširdžia bendryste dar labiau stiprinti gyvąją Bažnyčią. Alvito klebonas kun. V. Kajokas pastebėjo, kad tikintieji daug maldų ir prašymų siunčia Dievui ne tik spalio mėnesį, bet ir sekmadieniais, šventadieniais kalbėdami rožinį. Tikėjimas, malda palaiko bendruomenę ir džiugu, kad Dievas atsiunčia reikalingus žmones, o per juos – paramą bažnyčios statybai.
Šiuo metu trečiosios Alvito bažnyčios pastatas jau stovi, atliekami apdailos darbai. Puoselėjama didelė viltis, kad 2020 metais, liepos mėnesį švenčiant titulinius šv. Onos atlaidus ją būtų galima konsekruoti.
Kaip iš dangaus nuleista malone klebonas V. Kajokas laiko pažintį su verslininku Arvydu Paukščiu, kuris parėmė sudegusios Balbieriškio bažnyčios statybas. Simboliška, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės šimtmečio metais ( 2018 m.) Kovo 11 – ąją būsimasis mecenatas pirmąkart apsilankė ir susipažino su Alvito bažnyčios statybų situacija ir klebonu. Iškart užsimezgė draugiškas pokalbis kaip tarp senų pažįstamų. „Vyskupo paskyrimu 1996 m. kovo 22 d. pradėjau klebonauti Alvite, ir štai 2018 m. kovo 22 d. A. Paukštys atvažiavo su man brangiausia dovana – pažadu, kad parems statybas,“- dalijosi kun. V. Kajokas per gerus žmones patirta Dievo malone. Ženkli parama leido paspartinti darbus. Jų ėmėsi Jono, Viliaus, Roko Urbonų firma „Archis“, kuri statė Balbieriškio bažnyčią.
Švenčiant parapijos gimtadienį klebonas pagarsino, kad Arvydo Paukščio rūpesčiu Vokietijoje pas garsius meistrus jau užsakyti vargonai. Kai gūsingas vėjas kartais be jokios tvarkos išjudina mažosios bažnytėlės varpelius, statybų eigą nuolat prižiūrintis Jonas Urbonas visai rimtai klustelėja: „Kada išgirsim naujos bažnyčios varpų gaudesį?“
Iš tikrųjų, naujajai bažnyčiai įrengti labai daug ko reikia. Kitose šalyse, o ir Lietuvoje, bažnyčiose tekę matyti gražių pavyzdžių, kai pavieniai asmenys, šeimos, organizacijos ar kolektyvai aukoja altoriui, bažnytiniams indams, suolams ir kt. ir tai liudija lentelėse įamžinti jų vardai. Kad tikrovėje suskambėtų trečiosios Alvito bažnyčios varpai ir kviestų dvasiai sušilti protėvių, tėvų įmelstoje žemėje, kiekvienas neabejingas žmogus gali prisidėti ir savąja auka.
Birutė Nenėnienė
Autorės nuotr.
