Lygiai prieš 95-erius metus – 1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI apaštališkoji konstitucija Lituanorumgente paskelbė apie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. Šiuo dokumentu įkurta ir Vilkaviškio vyskupija. Ji buvo sudaryta iš 1818–1926 m. gyvavusios Seinų vyskupijos dekanatų, Lietuvos teritorijoje. Naujos vyskupijos dangiškuoju Globėju pasirinktas šv. Antanas Paduvietis.

Naujoji Vilkaviškio vyskupija sparčiai augo, vystėsi, stiprėjo. Iškart imta rūpintis seminarijos kūrimu Vilkaviškyje. Statybos baigtos 1930 m. Naujosios seminarijos dėka žymiai pagausėjo dvasininkų. Įsteigus vyskupiją joje darbavosi apie 100 kunigų, o 1940 m. jų skaičius pasiekė 247.

Netrukus po to buvo sudaryta ir nauja vyskupijos kapitula, į kurią įėjo aštuoni nariai: prelatai Matas Dabrila, Aleksandras Grigaitis, Pranas Kuraitis, Juozas Laukaitis, Jonas Naujokas ir kanauninkai Vincas Aleksandravičius, Vincentas Vizgirda, Antanas Dailidė.

Vilkaviškio vyskupijoje buvo labai išvystyta Katalikų akcija, kuriai didelį impulsą suteikė vysk. Mečislovas Reinys, aktyviai dalyvavo prof. Pranas Dovydaitis, daugelis kunigų ir pasauliečių.

Parapijose sėkmingai darbavosi vyrų ir moterų vienuolijos. Veikė įvairios katalikiškos vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų organizacijos: angelaičiai, ateitininkai, pavasarininkai, tretininkai, Gyvojo Rožančiaus, Švč. Sakramento ir Krikščioniškojo mokslo brolijos, Šv. Vincento Pauliečio draugija. Buvo leidžiami katalikiški laikraščiai ir žurnalai: „Šaltinis“, „Šaltinėlis“, „Šventųjų bendravimas“, „Liepsnos“, „Naujoji vaidilutė“ ir kt. Spausdinama daug knygų, brošiūrų religine tematika.

Siekiant skatinti vyskupijos gyvybingumą, 1931 m. Vilkaviškyje buvo surengtas pirmasis Eucharistinis kongresas. 1932 m. Marijampolėje surengtas pavasarininkų, o 1935 m. – II Eucharistinis kongresas.

1934 m. rugpjūčio 27–28 d. Vilkaviškyje vyko vyskupijos Sinodas, kuriame dalyvavo 67 delegatai. Sinodo dalyviai pasiuntė sveikinimo telegramą popiežiui Pijui XI.

Vilkaviškio vyskupija labai nukentėjo II Pasaulinio karo metu. Jis ilgiems dešimtmečiams pristabdė vyskupijos gyvenimą. Vėliau dideliu iššūkiu tapo pokariu Lietuvoje įsitvirtinusi sovietinė valdžia.

Nežiūrint sunkumų, žymų vaidmenį kovoje su prievartiniu ateizmu suvaidino 1972 m. pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kurios pagrindinis redaktorius buvo iš Vilkaviškio vyskupijos kilęs ir tuo metu joje dirbęs kun. Sigitas Tamkevičius SJ. 1989 m. Vilkaviškio vyskupija vėl tapo pilnai savarankiška. Jos apaštaliniu administratoriumi paskirtas naujai konsekruotas vyskupas Juozas Žemaitis MIC, 1991 m. pop. Jono Pauliaus II paskirtas Vilkaviškio vyskupijos ordinaru. 1991 m. gruodžio 19 d. popiežiui Jonui Pauliui II reorganizavus Lietuvos bažnytinę provinciją į Vilniaus ir Kauno bažnytines provincijas, Vilkaviškio vyskupija buvo priskirta Kauno metropolijai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vilkaviškio vyskupijoje, kaip ir visoje Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje, suintensyvėjo pastoracinė ir karitatyvinė veikla, atkurtos prieš karą veikusios ir įkurtos naujos katalikiškos organizacijos, įvestas tikybos dėstymas mokyklose. 1993 m. Marijampolėje surengtas vyskupijos III Eucharistinis kongresas. Atstatyta visa eilė per karą sugriautų ar kitaip nukentėjusių bažnyčių, tarp jų – Vilkaviškio katedra.

Didelę reikšmę vyskupijai turėjo 2006 metais vykęs IV Eucharistinis Kongresas, sutraukęs daugybę maldininkų iš visos vyskupijos, o taip pat ir visas pasiruošimo jam procesas, sutelkęs parapijas.

Vilkaviškio vyskupija gali didžiuotis iš jos kilusiu palaimintuoju arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu ir popiežiaus Jono Pauliaus 2000 metais paskelbtu gražiu tikėjimo liudytojų būriu.

Žemiau – nuotraukos iš 2006 m. Eucharistinio kongreso.