Šventasis Pranciškus Asyžietis dar tryliktame amžiuje kartu su broliais įrengė kalėdinę prakartėlę. Tuo būdu jie vaizdžiai ir apčiuopiamai atkūrė Jėzaus gimimo sceną. Nors ir ankstesniais amžiais Betliejaus kūdikio gimimas buvo įvairiai vaizduojamas religinėje tapyboje, visgi manoma, jog šventojo Pranciškaus sumanymas tapo svarbiausiu postūmiu prakartėlių tradicijai ir pamažu išplito visame pasaulyje. Amžiams bėgant bažnyčiose, net viešose miestų bei miestelių erdvėse kalėdinė prakartėlė tapo neatsiejamu Viešpaties Gimimo švenčių atributu.
Kalėdinis laikas turtingas ir kitomis ypatingomis tradicijomis. Daugumoje pasaulio kraštų puošiama kalėdinė eglė, svarbiausios miestų erdvės, atskiri pastatai, namų aplinka.
Viena iš Kalėdų laiką praturtinančių tradicijų – įvairios, tik šiam laikotarpiui būdingos giesmės. Jos kasmet Kalėdų laiku džiugina ir jauną, ir seną. Daug kur rengiami tradiciniai kalėdiniai koncertai.
Mūsų krašte ir aplinkinėse šalyse jau nuo seno giliai įsišaknijusi tradicija artimiausiems žmonėms Šventų Kalėdų išvakarėse susirinkti Kūčių vakarienei, kurios metu dalijamasi pašventintu kalėdaičiu.
Kalėdų tradicijos visame pasaulyje sutelkia, džiugiai ir viltingai nuteikia nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, gyvai prabildamos apie Jėzaus – Išganytojo, žmonijos Gelbėtojo gimimą. Tai kartu parodo didžiulę šios, daugumoje kultūrų įsišaknijusios, iškilmės reikšmę.
Vis dėlto pati svarbiausia šio liturginio laiko tradicija yra Kristaus gimimo šventimas Kalėdų nakties, ar dar kitaip vadinamose Bernelių, Piemenėlių, Mišiose. Šis liturginis susibūrimas kasmet visame pasaulyje į Dievo namus sukviečia milijonus žmonių džiugiai drauge švęsti Jėzaus gimimą. Šioje liturgijoje per visą žemę nuskamba angelo žodžiai: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą“ (Lk 2, 10).
Drąsinanti angelo žinia mums padeda suprasti, jog Šventosios Kalėdos yra nepaprasta šventė. Ji, kaip rašo evangelistas Jonas, skelbia apie tamsoje spindinčią šviesą, kurios negali užgožti jokia tamsa (plg. Jn 1,5). Ši šviesa mums yra gimęs Kūdikis. Nors jis tik mažas, silpnas vaikelis, jį vadiname Šviesa, apšviečiančia visą pasaulį. Nors Jėzus ateina į paprastų žmonių kasdienybę ne puošniuose rūmuose, ne kokioje nors žinomoje, kilmingoje šeimoje, jis atneša tai, kas yra reikšmingiausia visai žmonijai – naują gyvenimo be pabaigos, be blogio, be kančios viltį ir liudija nepaprastą Dievo meilę.
Jėzaus gimimas yra nepranokstamas vilties ženklas visai žmonijai. Jis reikšmingesnis už epochinius žmonijos įvykius, mokslo vystymąsi, kultūrinę raidą, keliones į kosmosą. Jis svarbesnis ir už medicinos pažangą, vaistų ar vakcinų sukūrimą.
Jėzaus gimimas skelbia apie beribę Dievo meilę ir įkūnija ją žemėje, kviečia mus būti jos dalininkais. Galėtume sakyti jog anuomet, prieš du tūkstantmečius, Betliejuje pasklido Dieviškos Meilės virusas, kurio sklaida visoje žemėje nesibaigia ir šiandien, nesibaigs ir iki laikų pabaigos.
Šios dieviškos meilės nušviesti ir drauge su kitais mums artimais žmonėmis jungdamiesi į Jėzaus gimimo šventimą, galime pajusti tą gilų dvasinį džiaugsmą, kurį mums teikia Viešpaties artumas. Jo dėka nesame vieni savo varguose ir darbuose, nesame apleisti ir pamiršti. Priešingai, esame kviečiami būti, kaip sako apaštalas Paulius, dangaus bendrapiliečiais ir Dievo namiškiais (plg. Ef 2, 19).
Dievas jau nebėra nepasiekiamas: per Jėzų jis apsireiškia visiems jo ieškantiems ir tampa regimas. Jėzus kartu mums yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Nuoširdžiausiai sveikindamas Jus visus su Šventomis Kalėdomis, linkiu, kad šiomis Kalėdų dienomis galėtume iš naujo atrasti, jog Jėzus yra į pasaulį ateinanti „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Tegul ši Šviesa būna priimta į kiekvienus namus. Tegul Betliejuje įsikūnijusi Dievo meilė suranda atsaką kiekvieno iš mūsų širdyje.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila