Spalio 10-ąją Kučiūnų šv. Kazimiero parapija minėjo bažnyčios pastatymo 25-ečio jubiliejų. Dzievulis padovanojo šiltą ir saulėtą dieną. Vaiskia mėlyne ir saulutės spindulių šviesa apgobta šventovė, jos iškilusis bokštas tarsi jungė dangų ir žemę. Jungė čia gausiai susirinkusių maldininkų tikėjimą, viltį, troškimus, kad žmogaus ir Dievo bendrystė yra pats svarbiausias gyvenimo tikslas.

Šventė prasidėjo atstatyto kryžiaus pašventinimu. 1937 m.parapijietis dievdirbys Antanas Soraka padovanojo misijų ir 30-čio jubiliejaus atminimui kryžių. Per ilgą laiką jis prarado savo išvaizdą, todėl klebonas kartu su parapijos bendruomene, gerbdami dievdirbio atminimą, nutarė kryžių atstatyti. Kruopščiai ir identiškai per labai trumpą laiką jį atstatė Metų mokytojas,Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos technologijų mokytojas metodininkas, kryždirbys Audrius Goberis.

Šventinimo apeigas atliko Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila. Po to buvo švenčiama liturgija. Šv. Mišias koncelebravo ir pamokslą sakė Jo Ekscelencija. Celebravo vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius,  naujos bažnyčios statytojas Simno parapijos klebonas kan. Raimondas Žukauskas, Kučiūnų parapijos klebonas Vytautas Sakavičius. Išpažinčių klausė Lazdijų dekanas kun.  teol. lic. Nerijus Žvirblys.

Vyskupas pasveikino maldininkus, pasidžiaugė, jog jubiliejaus šventime dalyvauja ir meldžiasi bažnyčios statytojas kun. Raimondas. Dėkojo Dievui, jog bažnyčios statomos ne vieno žmogaus amžiui, bet ištisoms kartoms, kaip ir  ši šventovė tapo paveldu Kučiūnų parapijos gyventojų daugeliui kartų. Apžvelgė ilgą Dievo namų statybos istoriją. Papasakojo epizodą, kai jam, 1991 m. vykstant į Lomžą, į Jono Pauliaus II susitikimą  su Lenkijos lietuviais, teko stebėti tada dar jauno, energingo kunigo Raimondo drąsų  poelgį. Jis įlipdavo į keliaujančių piligrimų autobusus ir su dideliu užsidegimu prašė paremti bažnyčios statybą pasienio parapijoje Kučiūnuose. Jo ir daugelio žmonių entuziazmo ir pagalbos dėka, šventovė buvo pastatyta ir 1996 m. vyskupo Juozo Žemaičio konsekruota.

Jo Ekscelencija bylojo, jog Bažnyčia yra ta vieta, kuri suvienija, suburia parapijoje gyvenančius žmones įviriomis nuo jų gyvenimo neatsiejamomis progomis. Yra susitikimo su Viešpačiu vieta. Kasdienis Eucharistijos šventimas, teikiami šventieji sakramentai kiekvienam tikinčiajam yra nuostabios maitinančios, dvasiniai stiprinančios malonių versmės. Remdamasis dienos Švento Rašto, Evangelijos mintimis, aiškino, jog Dievas tokiu būdu prabyla į mus ir skatina atpažinti Jo gerumą, palankumą mums. Ragino ateiti į Jo namus, susitikti, bendrauti: „ Šiuo kitokiu nei įprasta pandemijos laiku tegul mūsų ausys ir akys, širdys ir protas būna atviresni Dievo žodžiui, jo pamokymams, te padeda geriau suprasti, jog Jėzaus kančia, mirtis yra auka, skirta už kiekvieną iš mūsų asmeniškai.“

Viešpats rodo kelią, vedantį į amžinąjį gyvenimą, kviečia į bendrystę išganymo kelionėje. Linkėjo branginti ir vertinti tikėjimo paveldą, atėjusį iš tėvų, senelių, prosenelių.   „Tegul šie namai būna vertinami ir branginami, prižiūrimi ir puoselėjami. O visų mūsų gyvenime Viešpats tebūna kertiniu akmeniu, ant kurio statysime savo šiandieną, ateitį, amžinybės viltį.“

Per šv. Mišias gražiai giedojo parapijos choras, vadovas Juozas Pileckas. Atskiras giesmes, o po Eucharistijos ir dovanojo koncertą Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, menininkė daugelio prizų ir apdovanojimų savininkė, laureatė Rita Preikšaitė, vargonavo Dalia Jatautaitė. Liturgijoje giedojusių choristų, solistės atliktos angeliško skambėjimo giesmės jaudino ir džiugino sielą. Nuostabiomis puokštėmis šventovę papuošė Gėlių salonas „Jovitos gėlės“, jas padovanojo Lazdijų rajono savivaldybė.

Daug nuoširdžių padėkos žodžių išsakė parapijos klebonas V. Sakavičius: Ganytojui vyskupui, kun. Raimondui, savivaldybės Merei Ausmai Miškinienei, Rūtai ir Gintui Cimakauskams  Audriui Goberiui, Ritai Preikšaitei, parapijos choristams, visiems visiems prisidėjusiems prie jubiliejinės šventės, visiems joje dalyvavusiems.

Parapijos istorinės kelionės vingiais vedė Lina Pileckienė ir Justinas Bakša. 1905 metų spalio mėnesio pirmo sekmadienio įvykiai nulėmė, kad lietuviai išsikėlė iš Beržininkų (lenk. Berznyko) bažnyčios. Seinų vyskupija paskyrė kun. J. Galecką steigti atskirą parapiją Kučiūnuose. Jis 1907 metais per kelis mėnesius įrengė ir pašventino medinę laikiną Šv. Kazimiero bažnyčią. Bažnyčią statant, Mišios buvo aukojamos Kučiūnų kaimo gyventojo Štraito namuose. Pašventinti ir varpai: didysis šv. Petro, mažesnis – šv. Jono, prie zakristijos durų – šv. Kazimiero vardais. 1912 m. ant jos stogo iškeltas bokštas. 1939 m. kun. Vincas Jonkaitis pagal inžinieriaus A. Macijausko projektą imasi naujos mūrinės bažnyčios statybos. Bažnyčiai plytas iš Mizarų vyrai suvežė arkliais. Būsimos bažnyčios pamatai pašventinami birželio 24 d. Deja, bažnyčiai greitai iškilti nebuvo lemta. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, sovietinė okupacija sutrukdė bažnyčios statybą. Išmūrijus iki langų, bažnyčios statyba sustojo. 1987 m. Lazdijų dekano Vincento Jalinsko iniciatyva numatyta toliau statyti pradėtąją mūrinę bažnyčią. 1991 m. kun. Raimondo Žukausko dėka ant senų pamatų bažnyčios statyba buvo atnaujinta. Rėmė Vilkaviškio vyskupijos kurija, Lazdijų r. savivaldybė, Kučiūnų žemės ūkio bendrovė, gausiai aukojo vietos tikintieji. Naują bažnyčią 1996 m. rugsėjo 22 d pašventino Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis. Jos statytojui R. Žukauskui suteiktas Vilkaviškio vyskupijos garbės kanauninko vardas. Naują, šiuolaikinę Kučiūnų šv. Kazimiero bažnyčią suprojektavo architektas A. Mikėnas, konstruktorius J. Jasiūnas. Altoriaus autorius arch. V. Medelis. Modernų šviestuvą suprojektavo skulptorius K. Želvys. Vitražus “Kristus ir apaštalai” – dailės instituto studentė J. Uzdilaitė. Šv. Kazimiero skulptūros virš pagrindinių bažnyčios įėjimo durų autorius – J. Šlivinskas. Prie bažnyčios statybos daug prisidėjo kun. R. Žukausko tėvas A. Žukauskas. Senoji laikinosios medinės bažnyčios vieta pažymėta paminkliniu akmeniu ir M. Martinaičio rūpintojėliu.

Pasibaigus šventinėms apeigoms, parapijos kieme vyko agapė. Tai buvo bendros rėmėjų, ir visų parapijiečių suneštinės vaišės, kur buvo vaišinama ir neįprastu patiekalu, bebro mėsos kepsniais.

Agapės metu Seimo narys Zenonas Streikus taip pat pasveikino kleboną su bažnyčios jubiliejumi ir įteikė originalų Irmanto Kazlausko paveikslą „Ąžuolas“.

                                                                                                                            Alvyra Grėbliūnienė