Lapkričio 3 – osios, antradienio, vidurdienį kaip ir įprastai suskambo Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedros varpai.
Kaip kad ir ankstesniais metais vieną Vėlinių oktavos dieną jie kvietė šv. Mišių aukai už Amžinybėn iškeliavusius vyskupijos vyskupus, kunigus, diakonus, klierikus, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių narius prie tai progai išpuošto altoriaus.
Dėl pandemijos padiktuotos situacijos į katedrą bendrai maldai atvyko ne didžioji vyskupijos kunigų dalis, kaip būdavo anksčiau, bet tik dekanatų atstovai. Jie, kaip ir į pamaldas atėję tikintieji, laikėsi visų saugumo reikalavimų.
Po gedulinių psalmių, kurias vedė prelatas altarista Vytautas Gustaitis, šv. Mišių aukai vadovavo JE vyskupas Rimantas Norvila.
Homiliją pasakė Prienų dekanas kun. Vaidotas Labašauskas. Mirusiųjų pagerbimo tradiciją jis įvardijo kaip vieną gražiausių ir ryškiausių švenčių, paskatinančių žmones sustoti ir pamąstyti apie svarbiausius dalykus, apie kuriuos retai kalbama, o visai retai linkima – sulaukti Amžinojo palaimingo gyvenimo, matyti Viešpatį Amžinybėje… Kunigas kalbėjo apie visuotinį žmonių sujudimą, norą kuo gražiau išpuošti savo artimųjų kapus, pavaikščioti po tą atgijusį mirusiųjų miestą, nes žmogui nuo to lengviau, taip sumažinamas netekties skausmas. Pamokslininkas akcentavo svarbiausią: mirusieji laukia vienintelio dalyko – mūsų maldų. Ir tai, kad mirusieji kunigai neretai pamirštami, už juos nepasimeldžiama. Taip pat prašė maldos ir už gyvuosius, kunigus, kad „ vienądien susitikę Amžinuosiuose namuose galėtume pasidžiaugti pažintimi, nes gyvenome bendrystėje su Dievu.“
Pabaigoje Jo Ekscelencija padėkojo už bendrą maldą broliams kunigams ir pasauliečiams, Viešpatį skambiai šlovinusiems bažnyčios choristams. Po vyskupo palaiminimo visi drauge sugiedojo Viešpaties angelo maldą.
Prieš 22 –ejus metus atstatytos vyskupijos katedros šventoriuje Dievo tautos ir jos tarnų dvasininkų ryšį primena regimieji atminimo ženklai. Viena – tai paminklas Budavonėje nukankintiems trims vyskupijos kunigams ( 2021 m. birželio mėn. minėsime šio skaudaus įvykio 80- metį). Antra – kapas Seinų vyskupo Juozo Olekos (1812 -1890). Jis aštuonerius metus buvo Vilkaviškio klebonu, į atstatytos šventovės šventoriaus žemę buvo grąžintas 2012 m. birželį. Prieš kelias dienas, spalio 27 d. sukako 130 metų nuo šio žmonių šventu vadinto dvasininko mirties datos. Trečia – katedros kapitulos kanauninko, paskutiniaisiais gyvenimo metais katedros altaristos Jono Baranausko ( 1925 – 2007 ) kapas. Ketvirta – garbės prelato Antano Maskeliūno ( 1931- 2017) kapas. Šio kunigo pastangomis Sintautuose 1995 m. atstatyta bažnyčia buvo pirmoji vyskupijoje prikelta po karo ir sovietizmo griuvėsių.
Prie šių paminėtų šventoriaus vietų skirtingų laikmečių ir tarnysčių dvasininkų atminimui vilkaviškiečiai, o kartais ir svečiai uždega žvakeles, sukalba maldą, nevysta gėlės.
Birutė Nenėnienė
Autorės nuotr.