Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventės dieną popiežius Pranciškus paskelbė naująją encikliką „Fratelli tutti“ (Visi esame seserys ir broliai). Visą enciklikos tekstą keliomis kalbomis galima skaityti čia. Žemiau pateikiame Vatican News lietuvių redakcijos parengtą dokumento pristatymą ir santrauką. Ateityje pasirodys ir visos enciklikos vertimas į lietuvių kalbą.
„Fratelli tutti“, – rašė šventasis Pranciškus Asyžietis, kreipdamasis į visus brolius ir seseris, siūlydamas jiems gyvenimą pagal Evangeliją“. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus pradeda spalio 3-ąją, Pranciškaus šventės išvakarėse, Asyžiuje pasirašytą savo encikliką. Oficialus naujojo popiežiaus Pranciškaus mokymo dokumento pavadinimas „Fratelli tutti“ italų kalba reiškia ne tik brolius, bet visus šeimos vaikus – brolius ir seseris. Šeštadienį Asyžiuje pasirašyta popiežiaus enciklika paskelbta sekmadienį, spalio 4-ąją – Pranciškaus Asyžiečio šventės dieną.
Brolybė ir socialinė draugystė – tai popiežiaus siūlomi būdai kurti geresnį, teisingesnį ir taikesnį pasaulį, įsipareigojant visiems – žmonėms ir institucijoms. Dokumentą sudaro 8 skyriai, 287 paragrafai ir baigiamoji malda.
Pirmajame iš aštuonių skyrių, pavadintame „Uždaro pasaulio šešėliai“, kalbama apie pasaulio gyvenimą mūsų laikais temdančius reiškinius – dažnai iškraipomas demokratijos, laisvės, teisingumo sąvokas, savanaudiškumą ir nesidomėjimą bendruoju gėriu, atskirtį, rinkos logikos dominavimą, nedarbą, rasizmą, skurdą, nevienodas teises, vergovę, prekybą žmonėmis, moterų išnaudojimą. Kalbama apie pasaulines problemas, kurioms reikalingi pasaulinio masto sprendimai.
Į dabartinio pasaulio šešėlius ir dėmes enciklika atsako gerojo samariečio pavyzdžiu, kuris pateikiamas antrajame skyriuje, pavadintame „Svetimasis kelyje“. Popiežius pabrėžia, kad dabartinėje sergančioje visuomenėje, kuri nusisuka nuo skausmo ir nepaiso silpnų ir pažeidžiamų žmonių, mes visi esame pašaukti tapti kitiems artimaisiais, peržengti išankstinius nusistatymus ir įsivaizduojamą savo pranašumą. Mes visi esame atsakingi už tokios visuomenės kūrimą, kuri galėtų integruoti kitus, padėti kenčiantiesiems. Meilė stato tiltus ir mes esame sukurti mylėti, priduria popiežius, kviesdamas, ypač krikščionis, atpažinti Kristų kiekvieno atstumto žmogaus veide.
Trečiajame enciklikos skyriuje popiežius ragina „Planuoti ir kurti atvirą pasaulį“. Teisė gyventi oriai niekam negali būti atimta. Prigimtinė teisė į privačią nuosavybę neturi būti keliama aukščiau visuotinės žemės gėrybių paskirties principo. Popiežius taip pat prašo pamąstyti apie tarptautinių santykių etiką. Primenama ir tarptautinio įsiskolinimo problema. Lieka galioti neginčijama taisyklė, kad kiekviena skola turi būti sumokėta, tačiau kartu sakoma, kad įsiskolinimo mažinimas turi būti tvarkomas taip, kad nekeltų pavojaus vargingiausių šalių egzistencijai ir plėtrai.
Ketvirtajame skyriuje, pavadintame „Visam pasauliui atvira širdis“, daugiausiai dėmesio skiriama migracijos problemai. Popiežius primena ne kartą skelbtus keturis principus, kuriais turėtų vadovautis kiekviena tinkama migracijos politika – priimti, saugoti, padėti, integruoti. Migrantus priimančiose šalyse turi būti išmintingai subalansuotos piliečių teisės ir migrantų poreikiai. Popiežius prašo skubiai reaguoti į karo pabėgėlių tragediją. Reikia naujai tarptautiniu mastu permąstyti pagalbos strategiją, palengvinti vizų suteikimą nuo karų ir didelių humanitarinių krizių bėgantiems žmonėms. Šiais ypatingais atvejais, kaip ir visam migracijos reiškiniui, reikia bendros tarptautinės politikos, kuri padėtų solidariai ir humaniškai spręsti šias nepaprastąsias situacijas.
Penktasis skyrius – „Geresnė politika“ – pradedamas tvirtinimu, kad politinė veikla kaip tarnavimas bendrajam gėriui yra kilni artimo meilės liudijimo forma. Popiežius mini šiandien daug kur pasaulyje matomą populizmą, kuris spekuliuodamas sąvokomis traktuoja žmones kaip daiktus, naudoja juos savo tikslams. Popiežius primena, kad politika pirmiausiai rūpinasi, kad kiekvienas žmogus galėtų dirbti, nes darbas yra nepamainomas socialinio gyvenimo dėmuo. Teisingumu grindžiama politika siekia užtikrinti, kad kiekvienas turėtų galimybę išskleisti savo sugebėjimus bendram labui. Tokia politika turi aiškią kovos su skurdu strategiją, neapsiriboja vien parama tiems, kuriems to reikia, bet užtikrina sąlygas skleistis solidarumui ir subsidiarumui. Pasak Pranciškaus, politika turi ieškoti sprendimų viskam, kas pažeidžia pagrindines žmogaus teises, kovoti su socialine atskirtimi, prekyba žmonėmis, seksualiniu išnaudojimu, vergišku darbu, terorizmu, organizuotu nusikalstamumu. Tinkama, teisingumo siekianti politika, toliau pabrėžia Pranciškus, turi būti sutelkta į žmogaus orumą, o ne pavaldi ekonomikai, nes ne viską įmanoma išspręsti naudojant vien rinkos taisykles. Šiame enciklikos skyriuje kalbama ir apie Jungtinių Tautų Organizacijos svarbą bei būtinumą ją reformuoti, kad ši organizacija būtų „tautų šeima“, siekianti bendrojo gėrio, mažinanti skurdą ir ginanti žmogaus teises.
Šeštajame enciklikos skyriuje „Dialogas ir socialinė draugystė“ popiežius brėžia darnaus visų žmonių bendravimo viziją, ragina ugdyti „susitikimo meną“, įtraukiant pasaulio paribių gyventojus, čiabuvių tautas, nes visi galime kažko pasimokyti iš kitų ir nė vienas žmogus nėra ir negali jaustis nereikalingas. Visiems mums reikia „švelnumo stebuklo“, rašo Pranciškus.
Toliau, septintajame enciklikos skyriuje, pavadintame „Naujojo susitikimo keliai“, kalbama apie neprilygstamą taikos vertę. Popiežius pabrėžia, kad taika turi būti proaktyvi. Taika – tai ne tik ramybė, bet pastangos kurti visuomenę, paremtą tarnavimu kitiems, susitaikinimo ir pažangos siekimas. Taika yra nesibaigiantis darbas, prie kurio turėtų prisidėti visi. Su taika glaudžiai susijęs atleidimas. Turime mylėti visus be išimties, sakoma enciklikoje. Turime mylėti ir tuos, kurie mums nelinki gero. Mylėti engėjus reiškia padėti jiems pasikeisti ir neleisti, kad jie toliau engtų. Atleidimas nėra nebaudžiamumas. Atleisti reiškia ne užmiršti, bet atmesti griaunamąją blogio ir keršto galią. Negalime pamiršti ir tokių žiaurumų, kaip Šoa, atominių bombardavimų Hirošimoje ir Nagasakyje, persekiojimų ir etninių žudynių. Turime tai atsiminti, kad niekada tokie žiaurumai nepasikartotų ir kad mes patys neprarastume jautrumo. Šiame skyriuje taip pat kalbama apie neišnykusią karo grėsmę. Karas visada yra politikos pralaimėjimas, gėdingas nusileidimas blogio jėgoms. Pasak popiežiaus, dabar jokiomis aplinkybėmis neįmanoma kalbėti apie vadinamąjį teisingą karą. Šiandien pasaulis turi moralinę ir humanitarinę pareigą visiškai atsisakyti branduolinių ginklų. Ginkluotei skiriami pinigai turėtų būti naudojami siekiant pasaulyje galutinai įveikti bado problemą. Pranciškus taip pat išreiškia aiškią poziciją dėl mirties bausmės: ji yra nepriimtina ir turi būti panaikinta visame pasaulyje.
Paskutinis, aštuntasis, enciklikos skyrius pavadintas „Religijos tarnauja brolybei pasaulyje“. Jame pirmiausiai pakartota, kad jokia tikra religija nepateisina terorizmo, bet visos kuria broliškus žmonių tarpusavio santykius. Šiame skyriuje ypatingas dėmesys skiriamas „Dokumentui apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje“, kurį Pranciškus pasirašė 2019 m. Abu Dabyje kartu su Al-Azharo didžiuoju imamu Ahmadu al-Tayyebu. Pasak popiežiaus, šis dokumentas žymi labai svarbų tarpreliginio dialogo vardan pasaulio taikos ir visų žmonių brolybės etapą. Siekiant visuotinės brolybės dialogas tebūnie kelias, o bendradarbiavimas – metodas ir pagrindinis kriterijus.
„Labai noriu, kad šiuo metu, kuris mums duotas gyventi, pripažindami kiekvieno žmogaus orumą atgaivintume brolystės siekį visame pasaulyje ir tarp visų“, – rašo Pranciškus. „Niekas negali atsiliepti į gyvenimo iššūkius būdamas atsiskyręs nuo kitų. Mums reikia bendruomenės, kuri mus palaikytų ir mums padėtų. Reikia bendruomenės, kurioje vieni kitus remdami žvelgtume į priekį. Kaip svarbu svajoti kartu! Būdami vieni rizikuojame patikėti miražais, matyti tai, ko iš tiesų nėra. Turime svajoti kaip viena žmonija, kaip keliautojai, turintys tokį patį žmogaus kūną, kaip tos pačios žemės vaikai, kiekvienas su savo tikėjimo ir įsitikinimų turtingumu, kiekvienas su savo balsu, tačiau visi kaip broliai ir seserys“. (JM / Vatican News)