2021 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyne vyko Vilkaviškio regiono naujokų rekolekcijos. Jose dalyvavo Alytaus Šv. Angelų Sargų ir Marijampolės šv. arkangelo Mykolo brolijų naujokai ir pasauliečiai pranciškonai.

Rekolekcijoms vadovavo nacionalinis dvasinis asistentas br. kun. Piotr Strocen OFM Conv. Jis atskleidė naujokų įžadų esmę ir pasauliečio pranciškono atsakomybę prieš Dievą, Bažnyčią ir broliją. Kaip tapti pasauliečiu pranciškonu? Rekolekcijų vedėjas savo mokymą pradėjo nuo šv. Pranciškaus pavyzdžio. Kai šis gyveno dvasinėje tamsoje ir nežinojo, ką daryti, meldėsi prie Nukryžiuotojo tokia malda: „AUKŠČIAUSIASIS, ŠLOVINGASIS DIEVE, apšviesk mano širdies tamsybes ir duok man, Viešpatie, tikrą tikėjimą, tvirtą viltį ir tobulą meilę, supratimą ir pažinimą, kad įvykdyčiau Tavo šventą ir teisingą pasiuntinybę. Amen“. Ir išgirdo atsakymą: „Eik ir atstatyk mano Bažnyčią“. Iš pradžių galvojo kad pastatą, tik vėliau suprato, kad Dvasios šventovę.

Br. Piotras pabrėžė,  kad pasauliečiai pranciškonai duodami įžadus, įsipareigoja gyventi Evangelija šv. Pranciškaus pavyzdžiu ir liudyti Dievo karalystę. Sekti Evangelija, tai gerti iš Šaltinio ir būti pripildytam Dievo šviesos, stengiantis ką nors pakeisti pasaulyje. Pasauliečio pranciškono pašaukimas yra Bažnyčios ir brolijos pašaukimas. Todėl reikia drąsos nueiti pas tuos, kurie negirdi Evangelijos. Tokiam pasirinkimui būtina subręsti. Tai tarsi įsimylėjimas, po kurio ateina meilė. Kai nukrenta šydas, pradedame matyti vieni kitų trūkumus. Tačiau Evangelija tokia nuostabi, kad nepaisant visko, aš negaliu nuo jos pasitraukti. Ir šv. Pranciškus mums perdavė tokius paguodos žodžius: „Tie, kurie tai darys ir ištvers iki galo, turės Dievo Dvasią. Ji apsigyvens juose ir pasiliks, ir jie bus savo dangiškojo Tėvo vaikai, nes Jo darbus jie daro. Tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nuotakos broliai ir motinos“.

Šv. Pranciškus buvo realistas. Jis suprato, nors ir  sunku gyventi pagal Evangeliją, tačiau verta. Juk Dievas kiekvienam  atsilygina už ištikimybę. Todėl labai svarbu subrandinti įžadų vaisius: kasdien melstis, gyventi brolijoje, įsipareigoti tam tikroms tarnystėms. Kai San – Damiane Kristus  prakalbėjo, šv. Pranciškus surašė Regulą iš Evangelijos eilučių, o popiežius Inocentas III ją patvirtino. Jis suprato, kad Neturtėlis iš Asyžiaus yra atsiųstas gelbėti Bažnyčią. Juk Bažnyčia yra ta vieta, kur ateiname iš kasdieninio gyvenimo, kad taptume šventesni. Šv. Pranciškus mokė žmones nuolankumo ir paklusnumo. Jis pripažino, kad norint laimėti brolį, kartais tenka pačiam atsisakyti to, kas geriausia. Skubėjo pats pirmiausia atsiprašyti, nors ir nebuvo kaltas. Žmogaus pašaukimas – panašėti į Dievą, nepasiduoti blogiui, nenuleisti rankų ir atleisti vienas kitam iki galo.

Toliau vyko šv. Mišios Vilniaus Švč. Mergelės Marijos į  Ėmimo į dangų bažnyčioje. Už pasauliečius pranciškonus ir  naujokus šv. Mišias aukojo br. kun. Piotras Strocen Conv.  Pagrindinė homilijos mintis, kad Dievas sau pasirenka žmonių akimis netinkamus tarnus,  o tik tuos, kurie Jam patinka. Šv. Pranciškus apie save sakė: „Paskutinysis iš paskutiniųjų“. Jis suprato, kad yra kita realybė – objektyvi tiesa, kurios negalima pasiekti žmogaus protu. Ta realybė atsiskleidžia tik bendradarbiaujant kartu su Dievu. Ką daryti, kad pasiektume tą anapusinę tikrovę? Būtina priimti tarnystes ir dovanas š Dievo, kad priartėtume prie Jo, kad neštume Jo šviesą kitiems. Kaip bendrauti vieniems su kitais? Šv. Pranciškus kalba apie nusižeminimą: jei kas pyksta, išlikti ramiam, nepriekaištauti vadovui, neieškoti garbingų vietų,  nes „kas save žemina, tas bus išaukštintas“. Eiti mažuoju keleliu: tarnauti iš meilės ir nežiūrėti atlygio.

Po šv. Mišių vyko agapė, kur pabendravome vieni su kitais ir išskubėjome namo, dalintis tuo ką išgirdome, kad būtų daugiau Dievo šviesos pasaulyje.

Janina Lebskienė OFS