Mielieji,

šiemet Kristaus Prisikėlimo šventę pasitinkame labai skirtingai nei prieš metus, dvejus ar ankstesniais Nepriklausomybės laikotarpio metais. Ir gavėnia, dvasinio pasirengimo Šv. Velykoms laikas, taip pat buvo kitoks. Kasdien pasiekiantys visai netoli vykstančio karo aidai nepaliko abejingo nė vieno mūsų krašte gyvenančio žmogaus. Ukrainą niokojanti karo pabaisa, agresorių žiaurumas: griaunamųjų ginklų nukreipimas ir į gyvenamuosius kvartalus, ligonines, visuomeninius pastatus, civilių gyventojų, net moterų ir vaikų žudymas, – visa tai glumino, stebino ir kėlė teisėtą pasipiktinimą. Kaip tai gali vykti Europoje mūsų dienomis! Tačiau žinios apie karą ir didžiulius pabėgėlių srautus mus taip pat skatino susitelkti ir geranoriškai teikti pagalbą tiems žmonėms, kurie dėl karo patyrė didžiausius iššūkius ir turėjo ieškoti prieglobsčio svetur.

Šiuo neeilinių išbandymų metu pasirodė daug solidarumo, gerumo apraiškų. Mus suvienijo ne tik atjauta, bet ir malda už taiką Europoje bei pasaulyje, už Ukrainą, už kenčiančius jos žmones. Šioje maldoje popiežiaus Pranciškaus vadovaujami jungėmės su viso pasaulio tikinčiaisiais ir kitais geros valios žmonėmis. Malda visuomet, o ypač šiuo neramiu metu mus vidujai stiprina, ramina, taip pat ragina labiau gręžtis į Dievą.

Ypač didžioji Velykų šventė pakylėja mūsų mintis ir širdis į Viešpatį. Velykos visų pirma yra tikėjimo šventė, skelbianti Kristaus pergalę prieš mirtį, prieš nuodingą mirties logiką, nužmoginančią kilnią Dievo vaikų prigimtį. Tad ir šiandienos situacijoje mums visiems, tikintiems Kristų, jo Prisikėlimas laiduoja, kad anksčiau ar vėliau blogis liausis viešpatavęs.

Kristaus Prisikėlimo įvykis mums skelbia ir liudija, kad net ir didžiausių gyvenimo sunkumų akivaizdoje krikščioniui atsiskleidžia ilgalaikė, viltinga perspektyva. Kaip moko apaštalas Paulius, galiausiai viskas išeina į gera, jei savo gyvenimą siejame su Dievu ir juo pasitikime. Net pereinant sunkiausių išbandymų Golgotą lieka Prisikėlimo viltis. Tad žvelgdami į sunkų jau nueitą gavėnios kelią, ypač išgyvenus jį kartu su daugybe kančios paliestų Ukrainos žmonių, stiprinkime tikėjimą ir viltį galiausiai sulaukti ir prisikėlimo po visų tų išbandymų, o per juos tobulėti, augti gerame, galiausiai pasiekti amžinąjį gyvenimą. Taip krikščioniškas tikėjimas mums leidžia gyventi viltimi net ir sunkiausiais momentais.

Velykų pergalė mus taip pat moko, kad blogio neįmanoma įveikti kitu blogiu. Atsakydami neapykanta į neapykantą ją tik didiname. Tačiau blogiui pasipriešindami geromis ir teisingomis priemonėmis, sulaukiame ir žmogiško solidarumo, ir Dievo palaikymo. Taip sutelktas gėris, kad ir ne iš karto, visgi galiausiai persveria. Juk ir prieš šlovingą Prisikėlimo pergalę Viešpats Jėzus buvo atstumtas ir paniekintas, teisiamas ir nuplaktas, o galiausiai – nukryžiuotas. Jį pasmerkusieji tuo metu jautėsi nugalėtojais. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Jau trečią dieną po mirties Jėzus prisikėlė, atnešdamas nepaprastą džiaugsmą mokiniams, o vėliau ir visiems jį įtikėjusiems.

Mielieji, Kristaus Prisikėlimo šventė šiemet mus ypač moko su viltimi žvelgti į sunkumus, net didžiausius gyvenimo iššūkius. Taip pat skatina konkrečiais darbais rodyti gerumą, solidarumą su kenčiančiais, aukotis dėl kitų. Apie tai susimąstydami šią šventą dieną prisiminkime, kad ir Kristaus auka, kančia dėl žmonijos išganymo yra persmelkta gerumo, Dievo meilės pilnatvės. Tuo sekime Kristų ir mokykimės iš jo didžiadvasiško, nesavanaudiško pasiaukojimo. To mūsų dienomis labai reikia. O kartu džiaukimės, kad malda ir atjauta, artimo meilės skatinama pagalba perkeičia mus pačius ir kreipia į gera, daro laimingesnius.

Tegul šiemet Velykų laiku Dievo ir artimo meilė dar gausiau reiškiasi per mūsų mintis, žodžius ir darbus, tepalaimina ir tepapildo mūsų džiaugsmą per šventines tradicijas, bendravimą prie stalo, gardžius valgius ir margučius. Tegul bus daugiau vilties žvelgiant į dabarties tikrovę ir siekiant amžinojo džiaugsmo tikrovės!