Birželio 20-ąją (tradiciškai, kaip kad ir ankstesniais metais kiekvieną artimiausią šeštadienį prieš tragiškąjį įvykį) Budavonės miške šv. Mišių auka prisiminti 1941 metais, birželio 22 –ąją, karo pirmąją dieną enkavedistų žiauriai nukankinti trys Vilkaviškio vyskupijos kunigai.
Šiemet prisimenama, kad prieš 20 metų, 2000-aisiais Krikščionybės Jubiliejaus metais, šie trys dvasininkai: Justinas Dabrila, Jonas Petrika ir Vaclovas Balsys įrašyti į XX amžiaus tikėjimo kankinių sąrašą.
Kasmet vis aukštyn į dangų besistiebiančios tyliai siūruojančios miško pakraščio medžių šakos ir net įdienojus nesiliaujanti paukštelių giesmė čia besimeldžiančiųjų širdis tarsi suartino su kankinių skausmu ir užpildė jų sielų skleidžiama ramybe, tikėjimo Viešpačiu gilumu.
Šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis, koncelebravo septyni dekanato parapijų kunigai: Virginijus Vaitkus (Gižų), Alvydas Dvareckas (Bartninkų), Gediminas Marcinkevičius (Virbalio), Deividas Baumila (Vilkaviškio), Vytautas Kajokas (Alvito), Mindaugas Martinaitis (Alksnėnų), Vaclovas Stakėnas (Kybartų). Giedojo Bartninkų parapijos choras.
Homilijos pradžioje Gižų klebonas kun. V. Vaitkus kreipėsi į drąsius tikinčiuosius, kurie nepabūgo dar tebesklandančio koronos viruso grėsmės ir atvyko malda apglėbti kunigystės brolių atminimo. Dvasininkas suintrigavo pirmąja įžvalga, jog „nukankintiems kunigams buvo lengviau, nes jie prieš akis matė priešą, kuris gąsdino, kankino. Jie, turėdami tikėjimą į Kristų, tą priešą įveikė savo mirtimi. Mirtis – tai ne pabaiga, tai nauja pradžia. Dabartinė realybė yra ta, kad turime daug priešų, bet jų nematome“. Kunigas kalbėjo apie popiežiaus Pranciškaus dokumentuose minimą ekologinę krizę, apie paprasčiausio žmoniškumo, pagarbos Dievui, bendriems namams – Žemei stygių. Žmogus atitolsta nuo Kūrėjo, kadangi nepripažįsta, kad Žemė yra Dievo dovanotas grožis. Žmonės, ypač jaunesni, tiesiog negali suprasti priešo, kuris naikina žmoniškumą, moralę, dorą, tikėjimą. Tačiau Dievas kalba kiekvienam asmeniškai, tik visa blogybė, kad net ir išgirdę jo balsą, nesvarstome ir nelaikome savo širdyje, kaip kad liturgijos Evangelijoje elgėsi Dievo Motina Marija. Kankinių minėjimo diena sutapo su Bažnyčioje privalomu Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos Širdies minėjimu. Tad šv. Mišios baigėsi palaiminimu ir giesme „Tavo apgynimo šaukiamės…“
Šv. Mišių pradžioje ir pabaigoje prelatas V. Gustaitis apgailestavo, kad į Budavonę šiemet, palyginus su ankstesniais minėjimais, atvyko nedaug žmonių, akcentavo, kad karantino pasekoje mes save nuo daug ko „atleidžiame“: atsakomybės, pareigų, lengvai pasiteisindami, kad dėl daug ko kalti kiti, o ne mes patys. Kvietė maldai už visame pasaulyje nuo viruso nukentėjusius, mirusius, sergančius. Kvietė pasimelsti ir už nuolatinį šių minėjimų dalyvį marijampolietį poetą Jeronimą Šalčiūną, kuris kiekvienais metais paskaitydavo savo naują eilėraštį Budavonės kankinių atminimui.
Džiuginanti gija: tarsi nematomos rankos ir širdys be kaltės nukankintų kunigų žūties vietą kaip ir kiekvienais ankstesniais metais išpuošė sodriai darželiuose sužydusias vasaros žiedais, sutvarkė aplinką. Bartninkų parapijos klebonas ir seniūnė sakė, kad žmonės, ypač Geisteriškių kaimo, tai padaro su didele meile ir kruopštumu, be išskirtinių prašymų ar priminimų.
Lygiai po metų, 2021 metų birželį, bus minimos šių trijų kankinių žūties 80 – osios metinės. Per tą laiką nutekėjo visos, galima sakyti ilgaamžės, kartos gyvenimas. Kiek savo širdyse nepalaužtą, nenugalėtą tikėjimą palaiko kitos kartos, kiek atsimena šiuos ir kitus tikėjimo kankinius?
Budavonės kankiniams atminti paminklas pastatytas Vilkaviškio katedros šventoriuje. Lankeliškiuose, iš kur kunigai buvo išvežti nukankinimui, taip pat stovi. Kun. Justinas Dabrila amžinojo poilsio atgulė savo gimtosios Alksnėnų parapijos šventoriuje. Prie šių paminklų dažnai užžiebiamos atminimo žvakelės. Po minėjimo Budavonėje, kunigų nukankinimo išvakarėse, širdies balsas kvietė aplankyti visų trijų kankinių amžinojo poilsio vietas ir uždegti žvakeles. Buvo šiek tiek apmaudu, kai Kudirkos Naumiesčio kapinėse užkalbinti vidutinio amžiaus žmonės sakėsi nežinantys, kunigų Vaclovo Balsio ir Jono Petriko kapų… Jie kuklūs, ant paminklo be nuorodos apie kankinystę. Atmintis po truputį išdildoma, jei ji neįrėžiama širdyje..
Birutė Nenėnienė
Autorės nuotr.
