Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet, sausio 27 d. švenčiame palaimintojo Jurgio Matulaičio  mirties – gimimo dangui liturginį minėjimą. Šį kartą, dėl pandemijos ši iškilmė, žinoma, kitokia – tikintieji bendrai maldai jungėsi per nuotolines televizijos, radijo ir interneto transliacijas. Už jas nuoširdžiai dėkojame Marijos radijo ir Marijampolės televizijos darbuotojams.

Šv. Mišių aukai palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčioje vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Drauge koncelebravo vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, Marijampolės šv. arkang. Mykolo parapijos klebonas kun. Giedrius Bakūnas MIC, parapijos vikaras kun. Stasys Puidokas MIC, nuolatinis diakonas Saulius Andriuška.

Homilijoje kun. Giedrius Bakūnas MIC palietė kančios temą: kančios – kaip džiaugsmo šaltinio. Tai kančia dėl Kristaus ir jo Bažnyčios. Kaip rašo apaštalas Paulius dienos skaitinio laiške kolosiečiams: „aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.” Apaštalas Paulius kalba apie kančią, kuri tampa džiaugsmu – „aš džiaugiuosi savo kentėjimais”. Pamokslininkas ragino visus mus permąstyti, ar sugebame džiaugtis savo kentėjimais dėl Kristaus, dėl j Bažnyčios?
Palamintasis Jurgis Matulaitis gavo kančią kaip dovaną ir ją priėmė iš Viešpaties. Priėmė ir mokėsi tą dovaną nešti ir su ja gyventi dėl Kristaus ir Bažnyčios. Jis mokėsi tą dovaną glausti prie širdies, jis mokėsi ją mylėti. Jo Užrašai yra persmelkti to mokymosi mylėti kančią: 1911 metų vasario 3 dieną jis rašys: „Šis mėnesis labai buvo suiręs, daug triukšmo ir visokio reikalų, daug rūpesčių. Už viską nuoširdžiai sakau Dievui ačiū;… Jei malones taip noriai priimu iš Jo tėviškų rankų, kodėl gi nepriimčiau ir kryžių, ir rūpesčių.”
Viešpats iš anksto mums viską apreiškė. Mūsų laukia sunkus darbas dėl Kristaus ir Jo Bažnyčios, nes „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža.” Tai reiškia nuovargį, nes Viešpaties laukas yra neparėpiamas. Tai reiškia nusiminimą, nes kažkur esu nepriimamas,  ir kažkur mano rankų darbas atrodo bergždžias, nevedantis vaisių. Tai reiškia nerimą, kai šeimininkas delsia ateiti, delsia ateiti ir pažvelgti į mano darbą, patarti ką ir kaip daryti, pamokyti – na o Jis tyli. Net ir tada turiu eiti toliau ir toliau ir sakyti visiems „Jums prisiartino Dievo karalystė!”. Tėvas Jurgis Matulaitis moko mus vėl atpažinti gyvenimo kryžių, kaip malonės šaltinį, kaip Dievo, mūsų Abba – mūsų Tėvelio brangią dovaną dėl Kristaus ir Jo Bažnyčios. Dovaną, kuri atpažinta kaip tokia, teiks džiaugsmą.

Šv. Mišių auka užbaigta bendra malda prie palaimintojo relikvijų, meldžiantis ,kad palaimintasis arkivyskupas būtų paskelbtas šventuoju.

Palaimintasis arkivyskupe Jurgi, melski už mus!

Visą iškilmės šv. Mišių įrašą galite rasti ČIA.