Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidai Kryžių šventovėje

Liepos 5 d.Kryžių Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės diecezinėje šventovėje buvo švenčiami tradiciniai  šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidai. Taip pat kukliai paminėtas koplyčios konsekravimo 20 – metis. Į šventę atvyko garbus svečias Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, generalvikaras, mons. teol. lic. Gintautas Kuliešius, keletas svečių kunigų. Nors Korona viruso karantinas pasibaigęs, bet dar išlikę kai kurie saugos reikalavimai, sumažinę maldininkų skaičių, vis tik mylinčių šią legendinę šventovę susirinkę daug. Juo labiau, kad ir Dzievulis padovanojo nelietingą dieną. (O kaip dažnai atlaidai būdavo gausiai „šlakstomi“ iš dangaus!)

Metelių parapijos klebonas kan. Vytautas Prajara pristatė atlaidų dienos tvarką, dėkojo atvykusiems garbiems svečiams, broliams kunigams, choristams, iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkusiems maldininkams, visiems, prisidėjusiems prie pasiruošimo atlaidų iškilmei: ūkininkui Linui Visockui, Šventežerio seniūnei Aldonai Burbienei, Pariečėnų, Barčių kaimo moterims, visiems geradariams.

Pirmiausia, vedini Vilniaus kunigų seminarijos klieriko Lino Braukylos, maldininkai rinkosi prie Dusios ežero senojoje trijų kryžių ir koplyčios vietoje, ir meldėsi Švč. M. Marijos litaniją. Sugrįžus, prasidėjo šventinė liturgija. Iškilmei vadovavo Jo Eminencija kardinolas. Prieš pradėdamas šv. Mišių auką, jis padėkojo maldininkams, kad myli ir lanko šią legendinę vietą, prisiminė vaikystę, kai čia būdavo pilna vežimų…, pakvietė maldai. Kartu aukojo šv. Mišias Jo Ekscelencija vyskupas ir generalvikaras. Kardinolas sakė pamokslą. Apžvelgęs apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus gyvenimo istorijas, kankinystę, priminė jų pašaukimą sekti paskui Kristų ir statyti Bažnyčią. Priminė ir apie kiekvieno mūsų pašaukimą priklausyti Bažnyčiai ir būti jos statytojais. Citavo popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Viešpats patikėjo savo išgelbėjimo žinią žmonėms, liudytojams ir per mūsų brolius ir seseris, su jų dovanomis ir ribomis, mus sutinka ir leidžia save atpažinti.“ Taip mums perdavė tikėjimą seneliai, tėvai, katechetai, klebonas, kiti mūsų sutikti žmonės. Jie augino mus tikėjime. Turime suprasti, jog Bažnyčia yra didelė šeima, kurioje esame priimti, kurioje išmokome gyventi kaip tikintieji ir Jėzaus mokiniai.

Kai sutinkame krikščionis pasauliečius ar net kunigus, pašauktuosius liudyti Evangeliją, klystančius ir net nusidedančius,  neskubėkime piktintis. Nepamirškime, kad Kristus pastatė Bažnyčią ne ant šventųjų, bet ant nusidėjėlių. Juk Petras net tris kartus buvo išsigynęs Kristaus, o Paulius persekiojo krikščionis. Blogiausia yra tuomet, kai klystantieji nedaro atgailos ir pasilieka nuodėmėje.

Kardinolas ragino branginti Bažnyčią, kuri padeda sekti paskui Jėzų ir pasiekti galutinį gyvenimo tikslą – prisikėlimą gyventi su Dievu. Ragino padėti ir kitiems surasti kelią pas Jėzų. „Būdami Bažnyčios nariais, mes esame Jėzaus rankos ir kojos, kurios turi ieškoti Dievo nepažįstančių bendraamžių. Mes turime būti Jėzaus širdimi, kuri mylėtų šalia mūsų esančius žmones, ir jo balsu, kuris skelbtų džiugią karalystės Evangeliją.“

Šv. Mišias aukotojai užbaigė Švč. Sakramento garbinimu ir procesija aplink bažnyčią. Šventinėje liturgijoje giedojo Č. Sasnausko kamerinis choras, vadovas Mindaugas Radzevičius.

Vyskupas R. Norvila džiaugėsi koplyčios konsekravimo 20-mečiu, dėkojo klebonui už jo nuolankią tarnystę. Dėkojo kardinolui, kunigams, patarnautojams, ištikimiausiems daugelį metų į atlaidus atvykstantiesiems, pėsčiomis iš Simno atkeliavusiai grupei, Marijampolės dekanato Šeimos centro šeimoms, stovyklaujančioms prie Dusios, iš įvairių Lietuvos miestų ir parapijų susirinkusiems, visiems visiems palaikantiems šią šventę maldininkams, choristams, procesijos dalyviams, pagrindiniam Balbieriškio bažnyčios atstatymo ir Alvito bažnyčios rėmėjui, kartu maldos bendrystėje dalyvaujančiam su žmona Gražina, Arvydui Paukščiui.

„Telydi šventinė šviesi dvasinė nuotaika visus, sugrįžus namuose.  Mūsų bendrystėje tos šviesos reikia, kad suprastume, jog buvimas su Viešpačiu yra Gėris ir Šviesa. Tai mus augina ir paruošia amžinam gyvenimui.“

Minint naujai atstatytos Kryžių koplyčios konsekravimo 20 – metį, pasklaidžiau knygą: „KRYŽIŲ ŠVČ. M. MARIJOS ROŽINIO KARALIENĖS KOPLYČIA“ Scholastika Kavaliauskienė. 2005 m. Autorė, remdamasi archyviniais dokumentais, žmonių liudijimais, aprašė visą legendinės koplyčios istoriją. Priminsiu keletą datų. 1963 m. liepos 9 d. senoji Kryžių koplyčia  sovietinės valdžios buvo nugriauta. 1990 m. rudenį naujai paskirtam jaunam kunigui Metelių parapijos klebonui Vytautui Prajarai reikėjo rūpintis naujos koplyčios atstatymo paruošiamaisiais darbais, o vėliau ir jos atstatymo darbais.  1992 m. liepos 5 d. – pašventintas koplyčios pamatų kertinis akmuo. 2000 m. birželio 11 d. – koplyčios konsekracijos iškilmės. Spaudoje rašyta, kad jose dalyvavo virš dešimt tūkstančių žmonių. Naująją koplyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės titulu Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ordinaras Juozas Žemaitis MIC. Knygoje užrašyti vyskupo pamokslo žodžiai: „Mes esame gyvoji Bažnyčia. Visi kartu, pripildyti Šventosios Dvasios, esame galinga jėga, kuri gali atnaujinti žemės veidą. Nėra tokios galybės žemėje, kuri įstengtų šiai jėgai atsispirti.“ Jie šiandien dar labiau tai patvirtina…

Klebono Vytauto darbas taip pat buvo vyskupo įvertintas. Kai jis įteikė raktą „ vyskupui Juozapui Žemaičiui atidaryti naujos koplyčios duris, vyskupas gražino raktą atgal, sakydamas: „Garbės kanauninke, nuo šiol šiuo vardu kreipsiuosi į tave, pavedu tau atidaryti šias duris“.

Už Kryžių šventovės atstatymą vyskupas Metelių parapijos klebonui Vytautui Prajarai suteikė Vilkaviškio vyskupijos kapitulos garbės kanauninko titulą“.

2009 m. birželio 26 d. Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos dekretu Kryžių koplyčia paskelbta diecezine šventove.

O liepos 5 – osios, liaudyje vadinamų Petrinių atlaidų, iškilmės rašinį pabaigsiu popiežiaus žodžiais: Jei „krikščionis“ yra mūsų vardas, tai pavardė – „aš priklausau Bažnyčiai“ . (Pranciškus)

Alvyra Grėbliūnienė